Bendroji trečiadienio audiencija. Šv. Anzelmas iš Aostos
Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI tikintiesiems pristatė
šv. Anzelmą iš Aostos, dar vadinamą Anzelmu iš Bec‘o ar Anzelmu Kenterberiečiu. Šis
trejopas vardas rodo Anzelmo ryšius su trim tautomis – Italija, Prancūzija ir Anglija.
Anot Šventojo Tėvo, Anzelmas buvo intensyviu vidiniu gyvenimu pasižymintis
vienuolis, puikus jaunuolių ugdytojas, išskirtinio mąstymo teologas, išmintingas valdžios
žmogus, ryžtingas Bažnyčios laisvės gynėjas. Savyje suderinęs šias kokybes, Anzelmas
yra viena iš ryškiausių viduramžių figūrų.
Anzelmas gimė 1033-iaisiais, galbūt
1034-ųjų pradžioje, Aostoje (Šiaurės Italija). Jis buvo kilmingos šeimos pirmagimis.
Jo tėvas buvo šiurkštus žmogus, atsidavęs gyvenimo malonumams, savo turto švaistūnas.
Motina, priešingai, subtilių manierų ir gilaus religingumo. Pirmiausia ji rūpinosi
sūnaus formacija, patikėdama jį benediktinų abatijos mokyklai.
Sulaukęs penkiolikos,
Anzelmas pasiprašė priimamas į benediktinų ordiną, tačiau tam kategoriškai pasipriešino
tėvas ir nepakeitė savo nuomonės net tada, kai Anzelmas susirgęs, ant mirties slenksčio,
prašė abito kaip paguodos. Pakilęs iš ligos patalo, dėl ankstyvos mirties netekęs
motinos, Anzelmas išgyveno dvasinio švaistūniškumo periodą. Paliko studijas, pasidavė
žemiškoms aistroms, tapo kurčias Dievo kvietimui. Palikęs namus, iškeliavo į Prancūziją
naujų patirčių ieškot. Po trijų metų, pasiekęs Normandiją (šiaurės Prancūzijoje) nuvyko
į Bec abatiją, sudomintas apie šios abatijos priorą Lanfranco iš Pavijos sklindančio
garso. Susitikimas su prioru buvo lemiamas. Priorui vadovaujant, Anzelmas grįžo prie
studijų ir netrukus tapo ne tik geriausiu mokiniu, bet ir mokytojo bendradarbiu. Vėl
pajutęs vienuolišką pašaukimą, po gilaus svarstymo, Anzelmas, tuo metu 27-erių metų,
stojo į benediktinų ordiną.
1063 metais, Lanfranco tapus Caen abatijos abatu,
Anzelmas užėmė savo mokytojo vietą, nepaisant to, kad vienuoliu tapo tik prieš trejetą
metų. Būdamas abatijos mokyklos vadovu, parodė turįs ugdytojo sugebėjimų. Jam nepatiko
griežti metodai. Lygino mokinius su jautriais augalais, kurių nereikia uždaryti ir
kuriems reikia teikti sveiką laisvę. Buvo griežtas su savimi ir kitais dėl vienuolinio
gyvenimo disciplinos, tačiau jos neversdavo laikytis per jėgą, greičiau per įkalbėjimą.
1079 metais, po Bec abatijos abato Erluino mirties, vienbalsiai buvo išrinktas jo
įpėdiniu.
Tačiau čia jo kelias nesibaigė. Benediktinai buvo pakviesti į Angliją,
į Kenterberį, kad reformuotų ir atgaivintų vietos bendruomenę, nusilpusią po normanų
antpuolių. Šio uždavinio ėmėsi Lanfranco iš Pavijos, kuris pasikvietė su savimi ir
Anzelmą, kad šis perteiktų savo žinias vietos vienuolių bendruomenei. Lanfranco iš
Pavijos tapo naujuoju Kenterberio arkivyskupu, o po jo mirties Anzelmas dar kartą
tapo jo įpėdiniu. Kenterberio arkivyskupijai Anzelmas pradėjo vadovauti 1093 metais.
Anglijoje Anzelmas drąsiai kovojo už Bažnyčios laisvę, siekdamas riboti politinę
valdžios įtaką. Dėl to jam teko susidurti su karaliais Vilhelmu Raudonuoju ir Henriku
I, o 1103 metais patirti tremtinio dalią. Į Kenterberį galėjo grįžti tik 1106 metais,
Henrikui I atsisakius pretenzijų skirstyti bažnytines pareigybes ir bažnytinio turto
savinimosi. Anzelmo grįžimą tiek kleras, tiek liaudis pasitiko džiaugsmingai. Šventasis
arkivyskupas, gyvenimo pabaigoje visiems kėlęs pagarbą ir susižavėjimą, paskutiniuosius
savo metus atidavė klero moraliniam ugdymui ir teologinėms paieškoms. Mirė 1109 metų
balandžio 21 dieną.
Anot popiežiaus Benedikto XVI, didis viduramžių šventasis
savo ieškojimuose derino tiek mąstymo griežtumą, tiek mistinį supratimą, kad niekad
neišsems tikėjimo slėpinių. Teologas mokė, kad proto pastangos turi žengti kartu su
gilia tikėjimo patirtimi. Teologo veikla, anot Anzelmo, susideda iš trijų dalykų.
Pirmiausia tikėjimo dovanos priėmimas, po to Dievo žodžio įkūnijimas kasdienybėje
ir trečia, pažinimas, kuris niekad nėra sausų svarstymų, tačiau gilios kontempliacijos
vaisius. Garsūs yra šie Anzelmo žodžiai: „Viešpatie, nebandau prasiskverbti į tavo
gelmes, nes net iš tolo negaliu jų prilyginti savo intelektui. Tačiau trokštu suprasti,
bent dalinai, Tavo tiesą, kuria mano širdis tiki ir kurią myli. Nebandau suprasti,
kad tikėčiau, tačiau tikiu, kad suprasčiau“. (rk)