Lietuvos Vyskupų Konferencija apie civilinio kodekso įstatymo projektą skyrybų klausimu
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija inicijavo Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siekiama notarams pavesti tvirtinti
šeimos santykių nutraukimą tam, kad sutrumpėtų santuokos nutraukimo procedūros įforminimas.
Siunčiame Jūsų žiniai parengtą, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai, Vyriausybei
ir Seimui išsiųstą Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) nuomonę šiuo klausimu.
„Lietuvos
Vyskupų Konferencijai kelia susirūpinimą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
inicijuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.51, 3.66, 3.67, 3.68, 3.73,
3.77, 3.79, 3.305, 3.306, 5.7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo, ministerijos
teigimu, siekiama atsisakyti „nereikalingų biurokratinių procedūrų“, kurios leistų
„sumažinti darbo krūvį teismams“ bei „sparčiau organizuoti skyrybų procesą“, norima
leisti notarams tvirtinti šeimos santykių nutraukimą tais atvejais, kai nėra ginčo
tarp sutuoktinių dėl turto ir jie neturi vaikų. Teigiama, kad „priėmus įstatymo projektą,
sutrumpėtų santuokos nutraukimo procedūros įforminimas“, „asmenys turėtų pasirinkimo
galimybę – nutraukti santuoką ir patvirtinti gyvenimą skyrium teisme ar pas notarą.“
Pažymėtina,
kad santuoka ir šeima yra LR Konstitucijos saugomos vertybės. Santuoka sukuriami šeimos
teisiniai santykiai yra valstybės ir visuomenės pamatas. Santuoka visuomet yra ilgalaikis
asmenų tarpusavio įsipareigojimas, kurio puoselėjimas ir išsaugojimas prisideda tiek
prie sutuoktinių, tiek prie visos visuomenės gerovės. Šiame kontekste taip pat pažymėtina,
kad skyrybų skaičius Lietuvoje yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Tuo tarpu
kitų valstybių patirtis rodo, jog supaprastinus santuokos nutraukimo procesą, skyrybų
skaičius tik padidėja, sužadėtiniai nėra skatinami sąmoningiau ir tvirčiau apsispręsti
už santuoką, šeimos vertybes, pasiryžti bendrai spręsti iškylančius sunkumus. Nemaža
dalis porų skiriasi šeimoje pagyvenę vos du metus. Šioje situacijoje valstybės prioritetu
turėtų būti ne santuokos nutraukimo supaprastinimas, bet pagalba sutuoktiniams išlaikyti
ir puoselėti šeimą. Taip pat pagalba rengiantis garbingam, bei kupinam išbandymų santuokinio
gyvenimo keliui. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje, skirtingai nuo daugelio Europos
Sąjungos šalių, kol kas neveikia šeimos ginčų mediacijos ir socialinės pagalbos tarpusavio
santykių sunkumus patiriančioms šeimoms sistema.
Siūlomas įstatymo projektas
prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 str. 2 d. įtvirtintam šeimos
santykių teisinio reglamentavimo principui, jog „Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi
užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio
atsakomybę už šeimos išsaugojimą <...>“. Projektas neatitinka ir Lietuvos Respublikos
Valstybinės Šeimos politikos koncepcijos nuostatų, kurios vienas iš pamatinių siekių
yra „užtikrinti galimybes šeimoms gauti būtiną pagalbą, orientuotą į šeimos gebėjimų
savarankiškai spręsti savo socialines problemas stiprinimą, motyvaciją kurti saugią,
sveiką ir darnią aplinką savo šeimoje“.
Teisingumo ministerijoje sudarytos
darbo grupės pozicija santuokos nutraukimą priskirti prie teismams nebūdingų funkcijų,
kai tuo tarpu praktiškai visose Europos Sąjungos valstybėse santuokos nutraukimo
klausimai yra išimtinė teismų kompetencija, kelia pagrįstų abejonių. Taip pat
nėra aišku, ar darbo grupės nuomone santuokos nutraukimą galima priskirti prie notarams
būdingų funkcijų. Tai, kad senas teisinės valstybės tradicijas turinčių valstybių
absoliuti dauguma santuokos nutraukimo klausimų sprendimą patiki teismams, yra iškalbingas
faktas, į kurį turėtų atkreipti dėmesį institucijos, atsakingos už Lietuvos teisinės
sistemos formavimą. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad spręsti Santuokos nutraukimo
klausimą Teisingumo ministerija siūlo pavesti didesniu santuokų nutraukimo skaičiumi
suinteresuotai institucijai, kuriai santuokų nutraukimas būtų papildomas pajamų
šaltinis. Įgyvendinus Teisingumo ministerijos siūlymus valstybėje būtų de facto įtvirtintas
santuokos nutraukimo, o ne viešojo intereso prioritetas.
Teisingumo ministerijos
siūlomi Civilinio Kodekso pakeitimai ir jų motyvacija sudaro įspūdį, kad valstybinės
politikos lygmeniu siekiama santuoką „suredukuoti“ iki privačių sutartinių santykių
lygmens. Ignoruojamas tiek santuokos viešasis statusas, tiek santuokos metu prisiimamų
teisinių ir moralinių įsipareigojimų reikšmė patiems asmenims ir visai visuomenei.
Lieka nedaug abejonių, kad toks santuokos „nužeminimas“ iki sutarčių, kurias galima
nutraukti bendru susitarimu pas notarą lygmens, dar labiau nuvertins iki šiol ir taip
mažai valstybės paramos sulaukusį santuokos instituto autoritetą.
Viliamės,
kad Vyriausybė ir Seimas įsiklausys į išsakytus argumentus ir nepriims sprendimų,
kurie susilpnintų visuomenėje šeimos vertybių ir moralinio įsipareigojimo vertę, bei
visokeriopai prisidės prie šeimos instituto stiprinimo, padedant sužadėtiniams bei
sutuoktiniams geriau suvokti šeimos santykių prasmę, reikšmę ir iš to kylančius įsipareigojimus.
Tik tinkamos šeimos politikos, kuri remia ir vertina savo piliečių pastangas
puoselėti ir išlaikyti šeimos teisinius santykius įgyvendinimas leis mūsų tėvynėje
kurti atsakingesnę, brandesnę, į ateitį orientuotą visuomenę.“