Telšių vyskupijos kunigų seminarija pradėjo naujus mokslo metus

Rugsėjo 2-ąją Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai, vyskupijos Licėjaus mokiniai, taip pat šiemet įstoję ir dar tik pirmuosius žingsnius pašaukimo link žengsiantys Propedeutinio kurso auklėtiniai, seminarijos dėstytojai bei vadovybė kasmėnesinių atlaidų proga susirinko Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje mokslo metų pradžią paženklinti kreipimusi į Šventąją Dvasią, prašant išminties ir tikėjimo malonių studijų dienomis. Minėtą šventovę tądien aplankė ir gausus būrys iš Palangos dekanato atvykusių tikinčiųjų.

Sumos šv. Mišių auką, kaip įprasta, celebravo Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Įžangos žodyje Ganytojas priminė susirinkusiesiems švč. Mergelės Marijos reikšmę kiekvieno krikščionio gyvenime, taip pat pristatė Dievo Motiną II Vatikano susirinkimo šviesoje, ypač ekleziologiniame kontekste.

Kalbejo rektorius

Homiliją sakė seminarijos rektorius kan. Jonas Ačas. Dvasininkas kalbėjo: „Jūsų Ekscelencija, brangūs Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos dėstytojai, Seminarijos ir Licėjaus klierikai, mieli tikintieji ir Marijos radijo klausytojai!

Kaip džiugu, kad mes naujųjų mokslo metų įžangoje susibūrėme šioje šventovėje prie Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės ir per Jos užtarimą meldžiame Dievo palaimos.

Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę.“ Taigi, pirmiausia, šiandien kreipiamės į Šventąją Dvasią, kad Ji apšviestų mūsų protus ir širdis, ir jas paruoštų šventų mokslų studijoms, arba, kaip teigia Apaštalinė Konstitucija „Sapientia Christiana“: „Pakreiptų į intymų Kristaus paslapties pažinimą, kad ši su didesniu veiksmingumu būtų skelbiama Dievo Tautai ir visoms kitoms tautoms“. Juk Šventoji Dvasia yra ta, kuri padeda pilnai pažinti visą tiesą, t. y. Kristaus paslaptį. Dėl to, šiandien ir noriu jus visus kviesti, pirmiausia, mokytis kasdienybėje apjungti spekuliatyvų apreikštų tiesų apmastymą su savo dvasinio gyvenimo augimu. Maldos gyvenimas, asmeninis ryšys su Dievu yra būtinas, kad pajėgtume giliau suvokti dieviškąsias paslaptis, ypač žinant tai, jog pastarosios visiškai prašoka mūsų sukurtos inteligencijos gebėjimus.

Šiuo klausimu labai gražiai, analizuodamas šv. Augustino asmenybę, pasisakė popiežius Jonas Paulius II. Pasak jo, „Nepaisant to, kad (šv. Augustinas) buvo taip aukštai iškilęs dieviškųjų tiesų apmąstymuose ir taip žemai nusileidęs iki pačių Dievo ir žmogaus paslapties gelmių, jis suvokė nusižeminusios ir visiškai pasitikinčios maldos absoliučią svarbą, nes kad ir koks būtų iškilus žmogaus protas, vis tiek paslaptis begalybiškai jį prašoks, o malda tampa dvasios poreikiu.“

Patristinė tradicija vienašališkai pabrėžia egzistuojantį esminį ryšį tarp maldos gyvenimo ir šventų mokslų studijų. Tam pademonstruoti pakanka vieno iš Rytų Bažnyčios Tėvų Evagrijaus Pontiko pasisakymo: Si theologus es, vere orabis; et si vere oraveris, es theologus („Jeigu esi teologas, tikrai melsiesi, ir jeigu tikrai meldiesi, esi teologas“)

Kasdien stengdamiesi tapti maldos žmonėmis, stengdamiesi kasdienybėje nuolat palaikyti dialogą su Dievu, turime paruošti tinkamą dirvą savo sieloje, kad Šventoji Dvasia joje galėtų įskiepyti tą pažinimą, apie kurį užsimena apaštalas Paulius, sakydamas: „Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu“. Taigi, kalbama apie išminties dovaną, kuri yra dieviškosios realybės meilingas pažinimas, įgyjamas malda, kontempliacija, sielos pripildymu Šventąja Dvasia. Šitokio dieviškos realybės meilingo pažinimo pavyzdys šiandien mums gali būti Švč. Mergelė Marija, kuri pasirodo mums kaip žmogiškoji būtybė, paskendusi nuolatiniame klausymesi ir maldoje. Ji yra ta, kurios pojūčiai ir širdis yra dėmesingi įvairiopiems delikatiems gyvojo Dievo kvietimams. Evangelijoje pagal Luką pažymima, kad Marija visus žodžius „saugojo“, „dėmėjosi“ ir svarstė savo širdyje. Šioje vietoje evangelistas Lukas priskiria Marijai tą atmintį, kurią ji supras medituodama. Marija visuose įvykiuose girdi „žodžius“, kitaip sakant, mato įvykį pripildytą prasmės, kurią tam įvykiui suteikia paties Dievo valia, pačios prasmės kūrėja. Marija visus žodžius dėjosi sau į širdį. Tai reiškia, kad ji dalį visad įvesdavo į visumą, ją palygindavo, kontempliuodavo ir išsaugodavo visumos kontekste. Taip žodis tapdavo sėkla, pasėta geroje žemėje, nes, pasiekęs Marijos ausis, jis nebūdavo staiga sugriebiamas, perkeliamas į paviršutinišką sampratą ir greitai pamirštamas, bet tai, kas nutikdavo išorėje, jos širdyje rasdavo ilgalaikiškumo erdvę, taip jis galėdavo lėtai atverti savo gilumą, neatmesdamas paties įvykio išskirtinumo.

Šitokioje, dieviškos realybės meilingo pažinimo, perspektyvoje kreipiuosi į jus, mieli dėstytojai, Jono Pauliaus II žodžiais, kuris sakė: „Jei bet kokiam mokymo tipui yra būtina tam tikra išmintis, tai galima teigti, kad jums, bažnytinių Universitetų ir Fakultetų dėstytojai, būtinai reikia tos išminties, kuri pareina iš aukšto, išminties, kuri įgyjama adoracija, kontempliacija, nuolatiniais kreipiniais į Šventąją Dvasią. Būtent ši išmintis diena iš dienos pajėgs perkeisti jūsų užduotį į gyvą liudijimą.“

Taip pat kreipiuosi į jus, mieli klierikai, kad jūs, rimtai įsipareigodami studijoms, pasistengtumėte pagilinti ir maldos gyvenimą. Filosofijos ir teologijos dalykai yra tuomet gerai studijuojami, kai jie drauge tampa ir maldos dalykais. Be abejo, tai gali paliudyti ir kadaise studijavusio šv. Tomo Akviniečio pavyzdys. Sakoma, kad Akviniečio knygoje visada atsispindėdavo Kryžius.

Be abejo, seminarijos vadovybė rūpinasi ne tik jūsų intelektualine formacija, bet ir vidiniu augimu, visais jūsų gyvenimo aspektais. Todėl turite pareigą pateisinti vadovybės lūkesčius tiek studijuodami, tiek brandindami savo dvasinį gyvenimą.

Pabaigai kreipiuosi ir į visus čia susirinkusius ir noriu raginti apaštalo Jokūbo pavyzdžiu kelti širdis į Šventąją Dvasią, kad ši mums visiems suteiktų dieviškosios išminties, kurios labai reikia mūsų kasdienybėje: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo, tvirtai tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo.“ Amen.“

Pristatė įvykius

Po šv. Mišių buvo einamas Kryžiaus Kelias, maldoje apmąstant ir įsigilinant į begalinę Kristaus meilės žmonėms išraišką – kančią ir mirtį. Sugrįžusiems iš kalnų maldininkams vyskupas priminė artimiausias liturgines šventes bei įvykius, paragino melstis už kunigus, kadangi šie metai popiežiaus Benedikto XVI yra paskelbti Kunigų metais.

Reikes atlikti praktika

Vėliau kunigų seminarijos dėstytojai kartu su savo Ganytoju atliko tikėjimo išpažinimą. J.Boruta SJ kiekvienam klierikui asmeniškai įteikė atminimo dovanėlę, linkėdamas sėkmės nelengvose studijose. Galiausiai II teologijos kurso studentams – Martynui Girininkui, Stasiui Blinstrubiui ir Edvinui Bružui – buvo įteikti paskyrimai į – atitinkamai – Šilalės, Gargždų bei Žemaičių Kalvarijos parapijas. Vyskupo sprendimu, minėti klierikai pusę metų, t.y. rudens semestrą, turės atlikti katechetinę-liturginę praktiką. (Klier. Haroldas Šneideraitis)