Bendroji trečiadienio audiencija: šv. Odonas, griežtas reformatorius ir geros bei
džiugios širdies žmogus
Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI vėl grįžo prie didžiųjų
viduramžių Bažnyčios rašytojų tiek Rytuose, tiek Vakaruose pristatymo. Žvelgdami į
jų gyvenimus ir raštus, anot popiežiaus, matome ką reiškia būti krikščionimis.
Šį
kartą Šventasis Tėvas pristatė Kliuni (Cluny) vienuolyno abatą šv. Odoną, gyvenusį
tais laikais, kai Europoje nepaprastai plito Benedikto regula, nauji benediktinų vienuolynai
ir vienuolinė kultūra. Kaip minėta, Odono vardas siejamas su Kliuni vienuolynu (Prancūzija),
kuris viduramžiais buvo vienas didžiausių studijų ir liturginio gyvenimo centrų. Šiandien
jo nebėra, tik didingi griuvėsiai liudija apie šlovingą praeitį.
Šv. Odonas,
- Pauliaus VI salėje Vatikane susirinkusiems maldininkams pasakojo Benediktas XVI,
- buvo antrasis Kliuni abatas. Jis gimė maždaug 880 metais ir tėvo buvo pašvęstas
šv. Martynui Turiečiui, kurio atmintį Odonas labai gerbė ir šalia kurio kapo mirė.
Šv.
Odono biografijoje, parašytoje jo amžininko ir bendradarbio Jono Italo, pasakojama,
kad vienuolio kelio pasirinkimą įtakojo ypatingas dieviškos malonės išgyvenimas. Tuomet
dar šešiolikos metų jaunuolis, Kalėdų išvakarėse staiga pajuto iš gelmės kylančią
maldą Išganytojo Motinai, Gailestingumo Motinai, kad ši būtų jo globėja.
Jau
tuo metu, dar nebūdamas vienuolis, Odonas buvo šiek tiek susipažinęs su Benedikto
regula ir pradėjo savo gyvenime laikytis kai kurių jos nuostatų. Netrukus Odonas įstojo
į Baume benediktinų abatiją, vėliau perėjo į Kliuni ir 927 metais tapo pastarosios
abatijos abatu. Iš šio didelio dvasinio gyvenimo centro įtakojo daug vienuolynų visoje
Europoje. Daug jų buvo įsteigta jo paties laiku, tame tarpe ir senoji Pauliaus už
Mūrų abatija Romoje. Odonas pats ne kartą lankėsi Romoje, tuo pačiu užsukdamas į tokius
Italijos vienuolinio gyvenimo centrus kaip Subiaco ir Montecassino vienuolynai. Būtent
Romoje 942 metų vasarą šv. Odonas stipriai pasiligojo. Jausdamas artėjančią mirtį,
paskutines savo jėgas atidavė kelionei atgal, į Turo miestą (Prancūzijoje), kur 942
metų lapkričio 18-ąją ir mirė, greta šv. Martyno Turiečio, savo mylimo šventojo kapo.
Anot
Odono biografo, viename vienuolyje buvo sutelktos po daugelį vienuolynų pasklidusios
dorybės: kantrybė, atsiribojimas nuo pasaulio, uolumas dėl sielų, darbas dėl taikos
tarp Bažnyčių. Taip pat taikos ieškojimas tarp karalių ir kunigaikščių, Dievo įsakymų
laikymasis, atidumas vargšams, jaunimo ugdymas ir pagarba vyresniems.
Popiežius
Benediktas XVI citavo vienos Marijai Magdalietei skirtos homilijos žodžius, kurie
nusako kaip Odonas suvokė vienuolinį gyvenimą: „Marija, sėdinti prie Viešpaties kojų
ir atidžiai klausanti jo žodžių, yra simbolis kontempliatyvaus gyvenimo saldumo, kurio
skonis, kuo daugiau jo patiriant, tuo labiau skatina sielą atsiskirti nuo regimų dalykų
bei šio pasaulio rūpesčių sąmyšio“. Šią sampratą Odonas plėtojo savo raštuose, pabrėždamas
meilę vidujumui, trapaus ir nepakankamo pasaulio viziją, nuolatines pastangas atitrūkti
nuo neramybės šaltinių.
Šiandien, anot popiežiaus, tokia samprata gali atrodyti
mums svetima, tačiau Odono supratimas yra šis: regint pasaulio trapumą, reikia skatinti
kitam atvertą vidinį gyvenimą, artimo eilę ir būtent tokiu būdu pasaulis atsiveria
Dievo šviesoje.
Šventasis Odonas buvo savo laiko vienuolių ir pasauliečių
tikinčiųjų dvasinis vadovas. Prieš visuomenėje paplitusias ydas jis ryžtingai priešpastatė
radikalaus gyvenimo pokyčio, posūkio į nuolankumą, asketiškumą, atotrūkio nuo efemeriškų
dalykų vaistą.
Bet jei Odonui netrūko realizmo, vertinant savo laiko situaciją,
jis neskleidė pesimizmo. Pasak abato, dieviškasis gailestingumas visada yra pasiruošęs
ir laukia mūsų atsivertimo valandos.
Štai čia išryškėja šventojo abato bruožas,
kuris iš pirmo žvilgsnio buvo nematomas dėl reformatoriaus kieto griežtumo: gilus
jo sielos gerumas. Odonas buvo griežtas, bet taip pat buvo geras, didelio gerumo žmogus,
kurio gerumas kyla iš dieviško gerumo. Jo amžininkai ir jo biografas liudija, kad
jis aplink save skleisdavo džiaugsmo jausmą, kurio pats buvo kupinas. Mėgdavo uždainuot
su vaikais, sutiktais visai atsitiktinai, pakeliui. Su amžininkais kalbėdavo taip
švelniai ir gražiai, kaip niekas kitas. Taip šis griežtas, bet tuo pat metu mylimas
viduramžių abatas savo laikmečio vienuoliuose ir pasauliečiuose kurstė troškimą žengti
pirmyn krikščioniško tobulumo keliu.
*
Po bendrosios trečiadienio audiencijos
popiežius Benediktas XVI, kaip įprasta, įvairiomis kalbomis sveikino iš skirtingų
šalių ir kontinentų atvykusius piligrimus. Prancūziškai sveikino piligrimus iš Prancūzijos,
Belgijos ir Senegalo; angliškai iš Anglijos, Škotijos, Airijos, Nigerijos ir Jungtinių
Amerikos Valstijų, ispaniškai Čilės, Argentinos, Venesuelos bei Ispanijos tikinčiuosius;
portugališkai svečius iš Portugalijos ir Brazilijos. Popiežius taip pat sveikino dideles
slovakų ir kroatų grupes, o kreipdamasis į lenkų piligrimus sakė: „Vakar (rugsėjo
1-ąją) minėjome 70-ąsias metines nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tautų atmintyje
išliko žmonių tragedijos ir karo absurdiškumas. Prašykime Dievo, kad atleidimo, taikos
ir susitaikymo dvasia persmelktų žmonių širdis. Europai ir pasauliui šiandien reikia
bendrystės dvasios. Kurkime ją ant Kristaus ir Jo Evangelijos, ant artimo meilės ir
tiesos pagrindo“. Itališkai popiežius sveikino italų piligrimus, taip pat Popiežiškojo
„Antonianum“ universiteto Romoje ir „Aristoteles“ universiteto Tesalonikuose atstovus,
katalikus ir ortodoksus, šiomis dienomis dalyvaujančius simpoziume apie šv. Augustiną.
(rk)