Konferencija Žemaičių Kalvarijoje: „Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus laikmetis
Žemaitijos krikščionybės istorijoje“
Rugpjūčio 22 d. dviem džiugiom progom tikintieji rinkosi į svarbiausią Žemaitijos
šventovę - Švč. M. Marijos Apsilankymo Baziliką. Pirmoji: liepos mėn. ši Bazilika
priimta į pasaulio Marijos šventovių šeimą. Dabar kiekviena Švč. M. Marijos šventė,
įrašyta liturginiame kalendoriuje, šioje šventovėje – ir atlaidų šventė.
Antroji:
jau antra konferencija, skirta šios šventovės istorijai. (Pirma įvyko prieš penkerius
metus.) Pagrindinis tikslas – stabtelėti ties šios šventovės steigėjo Vysk. Jurgio
Tiškevičiaus asmenybe, žvelgiant į tą laikmetį, kai čia bažnyčią statė ir nutiesė
Kryžiaus kelią aplink tada Gardais vadintą – dabartinį Žemaičių Kalvarijos – miestelį.
Konferenciją rengė Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija, Telšių
vyskupijos kurija, KU Katechetikos katedra, LKMA Klaipėdos skyrius, Žemaičių Kalvarijos
kultūros centras. Ši konferencija vienas iš „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė 2009“
renginių.
Respublikinė mokslinė konferencija, skirta žymaus veikėjo Žemaičių,
vėliau Vilniaus vyskupo J. Tiškevičiaus veiklai ir asmenybei aptarti. Būsimasis vyskupas
gimė 1596 m. Vištytyje. 1622 m. įšventintas kunigu. Vyskupu konsekruotas 1627 m. 1633
– 1649 m. Žemaičių vyskupystės vyskupas. Nuo 1649 m. iki mirties 1656 m. – Vilniaus
vyskupas. Mirė 1656 m. Prūsijoje. Kur šiuo metu ilsisi velionio vyskupo Jurgio Tiškevičiaus
palaikai nėra tiksliai žinoma. Spėjama, kad jo palaikai iš Prūsijos buvo parvežti
ir palaidoti Žemaičių Kalvarijoje.
Konferencija prasidėjo šv. Mišiomis. Meldėmės,
kad per mokslo žmones, pažinę istoriją, labiau brangintume dabartį ir planuotume ateitį,
kad ši šventė neštų gražių dvasinių vaisių.
Ž. Kalvarijos parapijos namuose
susirinkusius dalyvius pasveikino konferencijos vedėjas kan. Andriejus Sabaliauskas,
primindamas, kad šiemet sukanka 375 m., kai Vysk. Jurgis Tiškevičius tapo Žemaičių
vyskupystės vyskupu ir 370 m., kai Žemaičių Kalvarijoje įrengtas autentiškas Kryžiaus
kelias – toks pirmas tuometinėje LDK. Parapijos namuose buvo eksponuojama gausių istorinių
šaltinių paroda.
Konferenciją pradėjo ir įžangos žodį tarė šios konferencijos
globėjas LKMA akademikas doc., dr. Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Ganytojas priminė
prieš penkerius metus vykusios konferencijos, kurioje pranešėjai tada analizavo Žemaičių
Kalvarijos istorijos etapus ir atskirus įvykius, rezultatus. Apžvelgė Katalikų mokslo
akademijos, Dailės akademijos leidinius, publikuotus straipsnius apie Žemaičių Kalvariją.
Vyskupas įvardijo problemas, kurias dar reikia spręsti. Reikėtų nuoseklesnių studijų,
atsiminimų, pasakojimų intensyvesnio fiksavimo apie sovietmetį. Kaip ši šventovė buvo
išsaugota, apginta, kas atlaidų metu čia vykdavo? Vyskupas mokslo žmonių paklausęs,
ką reiškia žemaičiams, visos Lietuvos žmonėms būtent šis žemės lopinėlis, pabrėžė,
kad čia - tikėjimo sąmoningumo stiprinimo vieta.
Pirmojoje konferencijos dalyje
pranešėjai nagrinėjo vyskupo tarnystės Bažnyčioje kilmę, esmę kristologiniu, ekleziologiniu,
bažnytinės teisės ir pastoraciniu požiūriais.
Mons. LKMA akad., prof., dr.
Arvydas Ramonas analizavo kristologinę ir ekleziologinę Vyskupo tarnystės reikšmę.
Petro institucijoje Kristus įžvelgė pastovią tarnystę pastovioje bažnyčioje. Episkopatas
– Dievo įsteigta tarnystė per amžius, ir vyskupai, Šv. Dvasiai veikiant, Dievo vietoje
gano Kristaus kaimenę. Ganytojas biblinėje tradicijoje buvo suprantamas kaip: 1. Vadovas
– tas, kuris eina priekyje ir praskina taką. 2. Parūpinantis kaimenei maisto. 3. Sargas:
saugo kaimenę nuo vagių ir plėšikų. 4. Mylintysis: pažįsta kaimenės narius, aukojasi
už juos dieną ir naktį. 5. Ieškantysis: ieško pražuvusių bendruomenės narių. Matyti,
kaip už kristologijos slepiasi ekleziologija. Vyskupas tarnauja - kad Bažnyčia būtų
vieninga; vadovauja - kad įvairios tikinčiųjų charizmos ([iš gr. k. dovanos] ypatingos
Dievo dovanos, teikiamos individualiems žmonėms, bet turinčios išganingo tarnavimo
bendruomenei aspektą) būtų tinkamai panaudotos; šventina - kad bažnyčioje nepritrūktų
kunigų. Vyskupas yra atsakingas už savo ganomųjų amžino gyvenimo paveldėjimą. „Kur
Petras, ten Bažnyčia, o kur Bažnyčia, ten amžinasis gyvenimas.“ (Šv. Irenėjus)
Telšių
kunigų seminarijos dėstytojai kun. lic. Marius Venskus ir kun. lic. Viktoras Ačas
apžvelgė vyskupo teises, pareigas ir pastoracinę tarnystę dalinėje Bažnyčioje.
Antrojoje
konferencijos dalyje mokslininkai nagrinėjo Vyskupo J. Tiškevičiaus veiklą, jo darbus
ir laikmetį iš istorinės perspektyvos ir 17 a. laikmečio vertinimų.
Dr. Darius
Baronas kalbėjo apie domininkonų įsikūrimą Žemaitijoje ir kaip vyskupo J. Tiškevičiaus
rūpesčiu dominikonai įsikūrė tuometiniuose Garduose.
Dr. Dalia Vasiliūnienė
labai išsamiai pristatė Žemaičių Kalvarijos, Kryžiaus Kelio steigimo idėją ir kaip
ji buvo įgyvendinta.
Dr. Mindaugas Paknys kalbėjo apie malonėmis garsų Švč.
M. Marijos paveikslą Antakalnyje – vyskupo J. Tiškevičiaus dovaną Vilniaus šv. Petro
ir Pauliaus bažnyčiai.
Dr. Liudo Jovaišos išsamus pranešimas apie vyskupo J.
Tiškevičiaus palaidojimo vietą klausytojus vedžiojo istorinių įvykių peripetijomis,
intrigavo klausytojus ir paliko be atsakymo kur vis dėlto ilsisi vyskupo J. Tiškevičiaus
palaikai.
Konferencija baigta ekskursija į buvusią Žemaičių vyskupų
rezidenciją Alsėdžiuose, aplankyta žemaičių krauju aplaistyta Kestaičių bažnyčios
vieta. Ekskursijai vadovavo ir apie istorines vietoves dalyviams papasakojo Telšių
vyskupas J. Boruta SJ.
Visi konferencijoje skaityti pranešimai turėtų būti
išspausdinti KU leidžiamame moksliniame leidinyje „Tiltai“.