XXI eilinis sekmadienis

Daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“. (Jn 6, 60-69)

TAIP IR VISADOS...

Mes, galbūt ir neįtariame, tačiau dauguma mūsų priklauso vienai slaptai katalikų Bažnyčios viduje egzistuojančiai draugijai, kuriai labai patinka Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimo baigiamieji žodžiai: Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados…

Mums patinka laikytis bendro principo: kaip buvo, kaip radome, taip ir turime palikti. Atrodytų, viskas lyg ir tvarkoje, tačiau dažnai tai reiškia tik nesugebėjimą įsigilinti į tikrąją Jėzaus Evangelijos prasmę.

Šiandien pasirinkite, kam jūs tarnausite,- skamba Jozuės žodžiai tautai, girdimi šio sekmadienio pirmajame skaitinyje.

Būkime sąžiningi: mums nelabai patinka žodelis šiandien. Šiandien yra pernelyg anksti. Kur skubėti, juk visuomet bus laiko apsispręsti ir atsiversti?!

Mes labiau esame linkę atidėti, nukelti, pratęsti terminus ir kuo ilgiau laukti atsiskaitymo akimirkos. Netgi galėtume būti vadinami atidėliojimo čempionais. Mūsų gyvenimo programą veikiau būtų galima nusakyti žodžiais: rytoj, kas žino, gali būti, gal…

Ko gero, kaip tik todėl į savo mokinius prabilęs Jėzus irgi panaudoja tokius pat terminus: Gal ir jūs norite pasitraukti?

Apaštalas Petras nuoširdžiai visų mokinių vardu atsakė Jėzui: Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Petras atsiliepė su visu nuoširdumu, atsiverdamas savo pašaukimui, kurį galiausiai paliudijo savo kankinyste.

Jei Jėzus šį klausimą būtų iškėlęs mums, mes tikriausiai nebūtume atsiliepę su tokiu dramatizmu. Juk, mūsų nuomone, dėl visko galima susitarti, reikia tik minimalaus supratingumo, ir tuojau rasime sprendimą, kuris patenkintų ir dieviškus reikalavimus, ir žmogiškas silpnybes.

Mes juk net neketiname niekur trauktis. Net į galvą nešovė mintis paneigti jau susiklosčiusiais tradicijas bei papročius. Mes niekur nesirengiame eiti.

Mes liekame, bet iškeldami tam tikras savo sąlygas. Sutinkame būti kartu, bet tiktai, jei Dievas pernelyg netrukdys mūsų kasdienybei. Esame pasirengę paklusti, jei tik mums bus leista elgtis, vadovaujantis savo nuomone. Priimame tik tai, kas mums patinka arba kas pernelyg nedrumsčia mūsų įsivaizduojamo teisumo.

Esame netgi ne priešingi padaryti kokią nors būtiną auką, tačiau tik tada, jei tai mums nekainuos pernelyg daug arba nereikės nieko esminio atsižadėti. Galime priimti pakeitimus, jei tik jie nekeičia mūsų gyvenimo būdo.

Galbūt, kas nors pasakys, jog nupieštas vaizdas yra iškreiptas, tačiau iš tiesų mes tik sėkmingai pratęsėme požiūrį tų Kristaus amžininkų, kurie, išgirdę Jį kalbant apie Amžinąją Duoną, pasipiktinę sakė: Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis? Mes pasirūpinome tuos žodžius sušvelninti, pritaikyti savo skoniui ir poreikiams. Jėzaus klausytojai pasipiktinę pasitraukė, o mes verčiau pasirinkome pasilikimą su Viešpačiu, liūliuodami save iliuzijomis, kad tai ir yra pats tikriausias kelias.

Mūsų draugija niekuomet nėra pasirengusi žengti ryžtingų žingsnių, ji nesutinka klausyti Viešpaties teisingų, nors dažnai ir kietų žodžių, ir amžinai palieka viską kaip buvo pradžioje, taip ir visados.

Gal norite pasitraukti?- klausia Išganytojas, tačiau net ir to nesugebame, nes traukiantis reikia ryžtis žengti žingsnį.

Ar nepritrūks ryžto ir žengiant į dangaus karalystę? (Mons. Adolfas Grušas)