Arkivyskupas Ravasi: ateizmas Biblijoje

Iš biblinės perspektyvos egzistuoja keli ateizmo tipai, žurnale „Jesus“ publikuotame straipsnyje rašo arkivyskupas Gianfranco Ravasi, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas.

Anot jo, mums labiausiai įsiminęs yra dramatiškasis ateizmas, kurį simbolizuoja garsioji Nyčės scena apie žmogų, kuris gatvėje skelbia: „Dievas mirė!“. Tačiau šiandien šio tipo ateizmo mažai belikę, išskyrus kelis madingus ir sarkastiškus autorius įvairiose lingvistinėse zonose.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ateizmo temos Biblijoje nėra, juo labiau, kad senosiose kultūrose absoliutus Dievo neigimas yra beveik neįmanomas. Tačiau pažvelgus atidžiau, Biblijoje nesunkiai rasime ateizmo temą ir jos gilius argumentus. Anot Ravasi, biblinį ateizmą būtų galima suskirstyti į tris kategorijas.

Pirmoji, tai netikėjimas Dievu ta prasme, kad neigiamas Jo vaidmuo istorijoje, nepriimama iš to kylanti transcendentinė etikos norma. Toks ateizmo pavyzdys galėtų būti 14 ir 53 psalmėse aprašytas „kvailio“ šauksmas, jog „Dievo nėra“. Šio tvirtinimo prasmė nėra teorinis neigimas, tačiau greičiau skaudaus dieviško buvimo trūkumo žmonių reikaluose atskleidimas. Nebėra ko gerbti, ko bijoti čia ir dabar. Panašia prasme Biblijoje pasakojama apie Izraelio „murmėjimą“ prieš Dievą tikėjimo krizės metu, keliaujant per dykumą.

Toks netikėjimas užtinkamas ir Jėzaus mokinių tarpe. Apaštalas Tomas negali patikėti Kryžiaus keliu ir Jėzaus prisikėlimu, kol pats Prisikėlusysis jam nepasirodė ir netarė: „nebebūk netikintis – būk tikintis“.

Pirmajai ateizmo kategorijai galima priskirti ir šiandieninį religinį abejingumą. Juk ir šio akyse Dievo nėra nei žmogaus kasdienybėje, nei istorijoje. Prieš Dievą nekovojama, Jis paprasčiausiai ignoruojamas.

Antroji ateizmo kategorija yra stabmeldystė, kuri yra gana arti dramatiškojo, stipraus ateizmo. Stabmeldystė, tai Dievo pakeitimas banaliu objektu arba pačiais savimi. Transcendencija pakeičiama istoriniu imanentiniu faktu. Šia prasme subtiliausios ir labiausiai išvystytos stabmeldystės formos yra kai kurios minties tradicijos, kaip antai marksizmas, kuris istorijos viduje veikiančius principus įvardija kaip vienintelius ir viską paaiškinančius.

Trečioji Biblijoje užtinkama ateizmo forma yra stebinanti, provokuojanti, tam tikra prasme išliekanti religiška. Tai Dievo tyla, kuri gimdo klausimą, ypač blogiui laimint prieš gėrį: „kur yra Dievas“? Biblijoje rodoma, jog šis klausimas kyla tiek žmogui, kuris išgyvena tikėjimo krizę, tiek tvirtam ir autentiškam tikinčiajam. Pirmojo pavyzdį rasime Koheleto knygoje. Čia žmogus stovi prieš neperžvelgiamą pasaulį, nebyliam dangui kelia klausimus, kurie galiausia krenta ant jo paties. Tačiau panašią patirtį išgyvena ir toks tvirtas tikintysis kaip Jobas, kuris „šaukia“ Dievui, prašydamas atsakymų ir atmesdamas savo draugų paviršutiniškus apologetinius priekaištus.

Paradoksalu, tačiau ir pats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, išgyvena savo Tėvo tylėjimą, vis tik vėliau, kaip ir Jobas, atskleisdamas vaisingą ir pozityvią Dievo patirtį.

Biblijoje užtinkamo ateizmo kategorijos kreipia į skirtingus sielovadinius iššūkius. Viena yra susidurti su teoriniu, nuosekliai išvystytu ir sąmoningu ateizmu, sugebančiu pasiūlyti žmogui ir etinę sistemą, kaip kad jau minėtas marksizmas. Ravasi pažymėjo, kad ypač po šio susidūrimo Bažnyčia subrandino supratimą apie socialinių klausimų svarbą. Iš kitos pusės ne vienas marksizmo atstovas pripažino krikščionybės galią keisti istoriją.

Kita yra susidurti su religiniu abejingumu, panašiu į klampų rūką, nekeliančiu klausimų apie kitką, nei mes patys ir stovinčiu ant banalių stereotipų ar madų. Daug masinių komunikacijos priemonių turinio priklauso šiai kategorijai.

Trečia yra susidurti su Dievo tyla. Paradoksalu, bet kartais to net trūksta. Filosofo Heideggerio žodžiais, „pasaulis tikrai skurdus tada, kai Dievo trūkumo nebejaučia kaip trūkumo“. Dievo tyla, būdinga ir mistikų patirtims, kreipia į tiesos, grožio, meilės ieškojimą. (rk)