XX eilinis sekmadienis

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51-58)

DOVANOTI SAVE

Kalbėdamas šiek – tiek nusivylusiai miniai po duonos padauginimo stebuklo, Jėzus visiškai nelauktai prabyla apie save patį, pavadindamas save duona, nužengusia iš dangaus. Reikia tik įsivaizduoti apstulbusias jau buvusių Jėzaus šalininkų akis, kurie, pasisotinę padauginta duona ir žuvimi, dabar mano, kad jiems siūloma nepriimtina ir neįmanoma kažkokio kanibalizmo forma…

Mums, šių dienų krikščionims, viskas atrodo aišku ir suprantama: Jėzus, pradėjęs nuo žemiškos duonos, kalba apie kitą duoną, kurios Jis duos žmonėms ir aiškiai sako, kad tai yra Jis pats, ir kas tą duoną valgys, gyvens Jame. Kaip galėtume šią akimirką nepagalvoti apie Paskutinę Vakarienę? Kaip šiuose žodžiuose neišgirsti prieš mirtį Mokytojo ištarto paliepimo: „Tai darykite mano atminimui“? Jėzus sako, kad maitintis Jo duota duona, reiškia – tapti panašiais į Jį, pasikeisti viduje, „sukrikščioninti“ save.

Mes taip tikime. Stebimės, galbūt abejojame, bet tikime…

Šiandien Jėzus kalba mums apie tai, ką kiekvieną sekmadienį, gal kiek ir iš įpratimo, atliekame savo bendruomenėse. Ar ir tada galime pasakyti, kad tuo tikime? Ar tikime, kad per maldą, kaip Dvasios dovana kunigo, dažnai net nesuvokiančio, kokia galia jam yra suteikta, rankų uždėjimu, Jėzus tampa mūsų maistu?

Jėzus kalba apie šią paprastą ir didingą dovaną. Tai džiugi ir įpareigojanti dovana, kuri liepia tikėti ir kviečia atsisakyti blogų įpročių. Kiekvieną sekmadienį susiburiame prie altoriaus, kad pakartotume Vakarienę, paliudytume savo nuoširdų prisirišimą ir paklusnumą Mokytojui. Kiekvieną sekmadienį maitinamės Žodžio duona ir Eucharistijos duona, saugome tą Duoną savo bažnyčiose ligoniams, parodydami, kad mūsų kasdienybės chaose su mumis gyvena Dievas.

Mes renkamės prie altoriaus todėl, kad esame išalkę, todėl kad mums skubiai reikia pasotinimo širdžiai, šviesos kelionei, tvirto tikėjimo, kuriame nebūtų dviprasmybių ar atsitraukimų. Jėzus atskleidžia mums paslaptį: maitintis Juo, reiškia - ne vien tik pasotinti savo dvasią ir laimėti tikrą gyvenimą ir amžinybę, tačiau sąmoningai maitintis Juo veda į gyvenimą kartu su Juo.

Tai nesunkiai galime pastebėti ir savo gyvenime: kuo dažniau dalyvaujame Evangelijos ir Mokytojo Jėzaus gyvenimo slėpinyje, kuo labiau leidžiamės jo apgaubiami, tuo labiau sugebame mylėti, esame pasirengę geriau suprasti save ir kitus. Gyvenimas su Mokytoju pakeičia žmogaus vidų. Mes nedarome to, ką darėme anksčiau, todėl, kad taip pasirinkome, kad daryti gera mums reiškia džiaugsmą. Tampame geresni ne laikydamiesi hipotetinio moralumo, bet todėl, kad atsivertėme savo širdyje. Toks atsivertimas prasideda nuo susitikimo su Kristumi ir tęsiasi per visą gyvenimą.

Tai leidžia mums pasiteirauti savęs: ką reiškia Eucharistija mūsų gyvenimui? Ar mes tikrai tikime, kad pats Jėzus, gyvas ir mylintis, yra su mumis ir dalijasi savo gyvenimu?

Žinoma, ne vienas pasakys, kad mūsų sekmadienio Mišios yra nuobodžios, pilnos nuovargio ir pripratimo, bet jei taip yra, tai ar nebus taip, kad mes dar nesuvokėme ir nepriėmėme Jėzaus, mums patiko Jo kalba, bet išsigandome gyvenimo su Juo… (Mons. Adolfas Grušas)