Italija: polemika dėl „religijos valandos“ mokyklose

Jau keletą dienų Italijos dienraščiuose ir kitose informavimo priemonėse liepsnoja polemika dėl „religijos valandos“, kurios metu pristatomi katalikybės pagrindai, ir jos mokytojų statuso. Šiai polemikai pretekstą suteikė Lazio regiono (Roma) administracinio teismo sprendimas, jog religijos valanda neturėtų būti vertinama pažymiu ir įtakoti bendrą pažangumo vidurkį, mat tai yra disciplina susijusi su individualiu tikėjimu. Esą ją vertinant yra diskriminuojami netikintys, kitoms krikščioniškoms konfesijoms ar kitoms religijoms priklausantys vaikai. Administracinio teismo sprendimas buvo atsakymas į poros dešimčių netikinčių, agnostikų bei protestantų evangelikų organizacijų pateiktą skundą.

Kaip ir buvo galima tikėtis, juridiniai debatai greitai virto kultūriniais: reikia ar nereikia katalikų religijos pagrindų pristatymo mokykloje? Gal reikia šią discipliną pakeisti religijų istorija? Kokie turi būti lygybės receptai, kad visi būtų patenkinti? Šiomis dienomis Italijoje pateikta daug skirtingai akcentuotų atsakymų į šiuos klausimus.

Vėl daug kalbėta apie tai, ką reiškia valstybės pasaulietiškumo principas, įtvirtintas Italijos, kaip ir kiekvienos kitos demokratinės valstybės, konstitucijoje. Čia susikirto dvi jau beveik tradicinės pozicijos. Viena teigia, jog pasaulietiškumas turi būti suprastas kaip atsiribojimas nuo religinių sąvokų, idėjų, organizacijų visose srityse, kuriose veikia viešos, visiems skirtos ir valstybės pinigais finansuojamos institucijos. Šios pozicijos šalininkai dažnai religiją laiko žmogaus individualiu reikalu ir nuvertina religinį pažinimą, mentalitetą viešojoje erdvėje. Yra užimančių ir atvirai antireligines nuostatas. Geriausia, anot jų, kad vaikai iš viso negautų religinio „opijaus“. Štai tada valstybės pasaulietiškumas būtų išgelbėtas.

Kita pozicija sako, jog valstybės pasaulietiškumas nėra nei priešiškumas, nei abejingumas religinei dimensijai, ja pagrįstai pasaulėžiūrai, tačiau valstybės nuostata neprivilegijuoti tikinčių prieš netikinčius (ar atvirkščiai), vienos konfesijos prieš kitą. Todėl religinei dimensijai gali būti pripažinta vieta viešojoje erdvėje ir visiems skirtose institucijose, pavyzdžiui mokyklose, tačiau be privilegijų vienai kuriai konfesijai. Skundą Lazio administraciniam teismui pateikusių protestantų organizacijų tvirtinimu tai, kad per religijos valandą dėstomi katalikybės, o ne kitų konfesijų doktrinų pagrindai ir rodo privilegijuotą katalikų Bažnyčios padėtį. O tai pažeidžia valstybės pasaulietiškumo principą.

Anot skundą pateikusių tiek netikinčių ir agnostikų, tiek protestantų evangelikų organizacijų, jiems būtų priimtinas toks kompromisas: religijų istorijos dėstymas.

Atsakydami į šiuos priekaištus ir pasiūlymus katalikų intelektualai, Bažnyčios žmonės, kurie darbuojasi švietimo sektoriuje, daug kartų priminė skyrimą, kuris, anot jų, oponentų buvo nepelnytai užmirštas: religijos valanda, kurios metu išdėstomi katalikų doktrinos pagrindai mokyklose, nėra katalikiška katechezė, kuri atliekama parapijose. Tai išoriškai, viena vertus, panašūs, bet, kita vertus, vidujai skirtingi dalykai. Katechezės tikslas yra pristatyti vaikui dvasinį krikščionybės turinį ir kviesti jį priimti, įtikėti Evangelija. Katalikybės pagrindų dėstymo tikslas yra kitas: supažindinti vaikus su ta religine-kultūrine tradicija, su jos sąvokomis, su institucijomis, kurios tokios reikšmingos Europos ir ypač Italijos istorijoje. Šį supratimą yra naudinga įgyti taip pat netikinčiam ar kitai krikščioniškai konfesijai priklausančiam vaikui. Teigiamas pažymys jam bus rašomas ne todėl, kad įtiki katalikišku mokymu, o todėl, kad parodo, kad stengėsi suprasti sąvokas, panašiai kaip istorijos ar filosofijos pamokose.

Ar tai, jog per religijos valandą dėstomi katalikybės istorijos ir doktrinos, o ne kitų religijų ar krikščioniškų konfesijų pagrindai, yra valstybės teikiama privilegija katalikų Bažnyčiai, tuo pat metu diskriminuojanti kitas konfesijas?

Italijos katalikai atsakydami į šį priekaištą tvirtina, pritariant ir kai kuriems netikintiems intelektualams, jog abstrakčios lygybės idėja turi būti priartinta prie istorinio konteksto. Katalikybės pagrindų dėstymas kyla ne iš kitų religijų diskriminavimo, bet iš pripažinimo, jog būtent katalikybė, o ne kitos religijos, istoriškai turėjo didžiausią vaidmenį Italijos istorijoje. Be jos sunkiai suprantama ar visai nesuprantama būtų Italijos socialinė, politinė, meno, architektūros istorija. Juk niekam nekelia nuostabos, kad Italijos mokyklose dėmesys pirmiausia tenka Italijos, o ne kitų šalių ar viso pasaulio literatūrai. Panašiai galima sakyti, kad ir actekų religija yra įdomi bei gerbtina, tačiau bus daug pagrįsčiau, jei per religijos valandą Italijos mokykloje bus pristatomos ne actekų dievybės, o Jėzaus Kristaus figūra. Iš kitos pusės, religijos valandą yra laisvai pasirenkama disciplina, nenorintys gali nelankyti šių pamokų. (rk)