Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia,
ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir
pabiro baisi kruša. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule,
po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Pasirodė
ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis,
su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė
trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais
moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam
skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo
sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji
būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų. Aš girdėjau danguje galingą
balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo
valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.(Apr 11,19.12,1. 3-6.10)
DIDŽIOSIOS TYLOS ŠVENTOVĖ
Marijos
dangun ėmimo iškilmė mūsų tikėjimo tradicijoje tampa Dievo Motinos išaukštinimo ženklu.
Tą dieną mes giedame giesmes ir kalbame apie jos šventumą ir galybę, visiškai pamiršdami,
jog visa tai taip menkai suderinama su jos asmeniu.
Neveltui poetas yra pavadinęs
Mariją “amžina tylene” ir kreipiasi į ją žodžiais: “Tu, didžiosios tylos šventove”…
Kita
vertus, ir Evangelijos puslapiuose Marija iš Nazareto vaizduojama kaip tylą mėgstantis
žmogus, visuomet pasirenkantis šešėlį. Dievo Motina niekuomet nesistengia išsiveržti
į pirmą planą. Jos buvimas visuomet pažymėtas diskretiškumu, švelnumu, kuris niekuomet
nepasunkina greta esančių.
Taip, kaip tai paprastai daro motina…
Dievo
Motina visiškai išnyksta savo Sūnuje. Ji žino, kad kalbėti turi ne ji, o Įsikūnijęs
Dievo Žodis. Netgi Kanos vestuvėse, kuomet Jėzus padaro savo pirmąjį stebuklą, Marija,
kreipdamasi į vestuvių prievaizdą, nesako: “Paklausykite manęs”, bet “Darykite, ką
Jis jums lieps”.
Iš tiesų, Dievas, tapęs žmogumi rado tokią Motiną, kuri viską
atidavė pasaulio išganymui.
Mes neturime nei stebėtis, nei apgailestauti, kad
Evangelijoje susiduriame ne su Marijos žodžiais ir pasirodymais, bet su jos tyla ir
nusišalinimu.
Iš tiesų mes net ir nesame gerai supratę Marijos asmens: viskas
tarsi susilieja su ją supančia tyla. Dieviškoji Paslaptis suspindo nuošalumą mėgstančio
kūrinio mažume, vidiniame gilume, tyrume…
Todėl būtų absurdiška trokšti, kad
mūsų laikmetyje, kuomet triukšmas ir pramogos jau visiškai užgožė bet kokią tylą,
Dievo Motinos šventė dar labiau padidintų chaosą mūsų giriamomis kalbomis ir garsiais
žodžiais.
Ko gero, reiktų prašyti Marijos iš Nazareto, kad ji padėtų mums atrasti
iš mūsų širdžių išplėštą tylą.
Žvelgiant į tą nuostabų Dievo kūrinį, apie kurį
kalbama pirmajame Mišių skaitinyje, girdint aprašymą: Moteris, apsisiautusi saule,
po jos kojomis mėnulis ir ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas, norisi ne šūkauti,
o stebėtis, kontempliuoti, patylėti…
Šiais laikais Apreiškimo knygoje aprašyta
“moteris” turėtų bėgti į dykumą todėl, kad ją persekiotų drakonas, trokštantis ją
pašlovinti ir taip iškreipti jos tikrąjį vaidmenį žmonijos istorijoje.
Mūsų
pamaldumas į Dievo Motiną tik tada bus autentiškas, jei mes leisimės į vidinio gyvenimo
gelmes, atrasime mąstymo, kontempliacijos džiaugsmą, jei rūpinsimės konkrečiai išgyventi
kasdienybės paslaptis, išlaikydami tikėjimą, maitinamą tikėjimu, o ne stebuklais ir
pasirodymais,- taip, kaip tai buvo Švenčiausiosios Mergelės gyvenime.
Mūsų
pamaldumas į Dievo Motiną yra tikras, jei padeda priešintis mūsų dienų tuštumai ir
paviršutiniškumui, jei padeda mums nepaskęsti žodžių tvane, kurie kalba apie daug
dalykų,o turi tiek mažai prasmės. Norėdami, kad pasaulis, neišskiriant ir bažnytinio,
nekristų į tuštumą, mums visai ne pro šalį būtų prisiglausti prie tylinčios Dievo
ir mūsų Motinos, pasimokyti, kaip reikia klausytis ir suprasti, kad plojimai dar nereiškia,
jog mes klausėmės…
Mes sakome, jog Marija yra Bažnyčios paveikslas…
Tokiu
atveju tikinčiųjų bendruomenė neturi kitokio pasirinkimo, kaip Marijos iš Nazareto
“ženklą”: kuklumą, nusižeminimą, paprastumą, pasirengimą tarnauti, sugebėjimą savyje
parodyti Dievą.
Bažnyčiai tuomet nereiks rūpintis, kaip reikia garsiau prabilti
ar priversti kitus kalbėti apie save.
Reikia tik truputį patylėti, ir tada
išvystame Dievą, o žmonės pradeda girdėti Jo balsą.
Bažnyčiai reikia užgesinti
visas netikras šviesas, jei norime, kad Dievas vėl būtų pasaulio centre – žmogaus
širdyje – ir ten užžiebtų mažą liepsnelę, kurios niekas niekuomet nepajėgs užgesinti…
(mons. Adolfas Grušas)