2009-08-14 17:17:25

Švč. M. Marijos Ėmimas į Dangų


Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. (Apr 11,19.12,1. 3-6.10)

DIDŽIOSIOS TYLOS ŠVENTOVĖ

Marijos dangun ėmimo iškilmė mūsų tikėjimo tradicijoje tampa Dievo Motinos išaukštinimo ženklu. Tą dieną mes giedame giesmes ir kalbame apie jos šventumą ir galybę, visiškai pamiršdami, jog visa tai taip menkai suderinama su jos asmeniu.

Neveltui poetas yra pavadinęs Mariją “amžina tylene” ir kreipiasi į ją žodžiais: “Tu, didžiosios tylos šventove”…

Kita vertus, ir Evangelijos puslapiuose Marija iš Nazareto vaizduojama kaip tylą mėgstantis žmogus, visuomet pasirenkantis šešėlį. Dievo Motina niekuomet nesistengia išsiveržti į pirmą planą. Jos buvimas visuomet pažymėtas diskretiškumu, švelnumu, kuris niekuomet nepasunkina greta esančių.

Taip, kaip tai paprastai daro motina…

Dievo Motina visiškai išnyksta savo Sūnuje. Ji žino, kad kalbėti turi ne ji, o Įsikūnijęs Dievo Žodis. Netgi Kanos vestuvėse, kuomet Jėzus padaro savo pirmąjį stebuklą, Marija, kreipdamasi į vestuvių prievaizdą, nesako: “Paklausykite manęs”, bet “Darykite, ką Jis jums lieps”.

Iš tiesų, Dievas, tapęs žmogumi rado tokią Motiną, kuri viską atidavė pasaulio išganymui.

Mes neturime nei stebėtis, nei apgailestauti, kad Evangelijoje susiduriame ne su Marijos žodžiais ir pasirodymais, bet su jos tyla ir nusišalinimu.

Iš tiesų mes net ir nesame gerai supratę Marijos asmens: viskas tarsi susilieja su ją supančia tyla. Dieviškoji Paslaptis suspindo nuošalumą mėgstančio kūrinio mažume, vidiniame gilume, tyrume…

Todėl būtų absurdiška trokšti, kad mūsų laikmetyje, kuomet triukšmas ir pramogos jau visiškai užgožė bet kokią tylą, Dievo Motinos šventė dar labiau padidintų chaosą mūsų giriamomis kalbomis ir garsiais žodžiais.

Ko gero, reiktų prašyti Marijos iš Nazareto, kad ji padėtų mums atrasti iš mūsų širdžių išplėštą tylą.

Žvelgiant į tą nuostabų Dievo kūrinį, apie kurį kalbama pirmajame Mišių skaitinyje, girdint aprašymą: Moteris, apsisiautusi saule, po jos kojomis mėnulis ir ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas, norisi ne šūkauti, o stebėtis, kontempliuoti, patylėti…

Šiais laikais Apreiškimo knygoje aprašyta “moteris” turėtų bėgti į dykumą todėl, kad ją persekiotų drakonas, trokštantis ją pašlovinti ir taip iškreipti jos tikrąjį vaidmenį žmonijos istorijoje.

Mūsų pamaldumas į Dievo Motiną tik tada bus autentiškas, jei mes leisimės į vidinio gyvenimo gelmes, atrasime mąstymo, kontempliacijos džiaugsmą, jei rūpinsimės konkrečiai išgyventi kasdienybės paslaptis, išlaikydami tikėjimą, maitinamą tikėjimu, o ne stebuklais ir pasirodymais,- taip, kaip tai buvo Švenčiausiosios Mergelės gyvenime.

Mūsų pamaldumas į Dievo Motiną yra tikras, jei padeda priešintis mūsų dienų tuštumai ir paviršutiniškumui, jei padeda mums nepaskęsti žodžių tvane, kurie kalba apie daug dalykų,o turi tiek mažai prasmės. Norėdami, kad pasaulis, neišskiriant ir bažnytinio, nekristų į tuštumą, mums visai ne pro šalį būtų prisiglausti prie tylinčios Dievo ir mūsų Motinos, pasimokyti, kaip reikia klausytis ir suprasti, kad plojimai dar nereiškia, jog mes klausėmės…

Mes sakome, jog Marija yra Bažnyčios paveikslas…

Tokiu atveju tikinčiųjų bendruomenė neturi kitokio pasirinkimo, kaip Marijos iš Nazareto “ženklą”: kuklumą, nusižeminimą, paprastumą, pasirengimą tarnauti, sugebėjimą savyje parodyti Dievą.

Bažnyčiai tuomet nereiks rūpintis, kaip reikia garsiau prabilti ar priversti kitus kalbėti apie save.

Reikia tik truputį patylėti, ir tada išvystame Dievą, o žmonės pradeda girdėti Jo balsą.

Bažnyčiai reikia užgesinti visas netikras šviesas, jei norime, kad Dievas vėl būtų pasaulio centre – žmogaus širdyje – ir ten užžiebtų mažą liepsnelę, kurios niekas niekuomet nepajėgs užgesinti… (mons. Adolfas Grušas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.