Minėtos 60-osios 1949 metų Ženevos konvencijų metinės

Rugpjūčio 12 dieną buvo paminėtos Ženevos konvencijų 60-osios metinės. Ženevos konvencijos yra tarptautinės humanitarinės teisės kertinis akmuo. Jos nustato elgesio normas su kariais ir civiliais ginkluotų konfliktų metu. Valstybės, pasirašydamos šias konvencijas, įsipareigoja tas normas gerbti. Ypatingai Ženevos konvencijų sukaktį mini Raudonasis Kryžius, kurio įsteigimas ir veikla yra labai glaudžiai susieti su humanitarinės teisės kūrimu bei naudojimu.

Visai neseniai tarptautinė humanitarinė organizacija Raudonasis Kryžius minėjo savo 150-ąsias metines. 1859 metais šveicarui Henry Dunant teko išvysti milžinišką Solferino mūšio lauką, kuriame keliolika valandų kovėsi jungtinė prancūzų-italų kariuomenė su austrų kariuomene. Dunant buvo sukrėstas, regėdamas tūkstančius mūšio lauke paliktų žuvusių ir sužeistų karių, kuriais niekas nesirūpino. Po to jam kilo idėja apie neutralią organizaciją, kuri rūpintųsi karo aukomis, nepaisant kuriai pusei jie priklauso, o valstybės tarpusavio susitarimu jai leistų bei padėtų tai daryti. Šios idėjos, išplėstos ir papildytos, buvo įgyvendintos 1864 metais Šveicarijoje sušauktoje diplomatinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo 16 Europos valstybių delegacijos. Šioje konferencijoje buvo pasirašyta pirmoji Ženevos konvencija, tapusi šiuolaikinės humanitarinės teisės pradžia. Žinoma, ir anksčiau karuose buvo laikomasi vienokių ar kitokių taisyklių, dažnai nerašytų, paprotinių, tačiau jos buvo fragmentiškos ir neįtvirtintos tarptautinėje teisėje.

Vėliau humanitarinė teisė, kurios tikslas, galima sakyti, yra nors kiek sutramdyti karo žiaurumą, augo ir plėtėsi, buvo peržiūrimos senos normos ir pridedamos naujos. Ši teisė pradėta taikyti ne tik kariams, bet ir civiliams bei karo belaisviams, ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Deja, dažnai humanitarinės teisės vystymasis yra atsakymas į naujo tipo konfliktus ir barbarybes. Pavyzdžiui, 1925 metais Ženevoje buvo pasirašytas protokolas dėl toksinių dujų, kurios buvo naudotos Pirmajame pasauliniame kare.

1949 metais, taigi, tuoj pat po Antrojo pasaulinio karo, buvo pasirašytos naujos keturios konvencijos, kurių pasirašymo 60-osios metinės ką tik ir buvo paminėtos. Jos taip pat buvo atsakymas į naują situaciją. Antai, Pirmojo pasaulinio karo metu dešimčiai žuvusių karių tekdavo vienas žuvęs civilis. Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių karių ir civilių skaičius susilygino, mat karas, jame naudojamos taktikos ir ginklai tapo visai kitokie, nei anksčiau. Todėl viena iš keturių 1949-ųjų metų Ženevos konvencijų yra skirta būtent civilių apsaugai. Kitos trys išplečia ir pakeičia ankstesnius susitarimus dėl sužeistų ir sergančių karių žemėje, jūroje, o taip pat dėl karo belaisvių. Ženevos konvencijose ir vėlesniuose papildymuose išliko įtvirtinta nuostata, kad asmenys, teisėtai dėvintys Raudonojo Kryžiaus, taip pat Raudonojo Pusmėnulio skiriamuosius ženklus, yra neliečiami, saugojami ir netrukdomi, teikiant pagalbą visoms nukentėjusioms pusėms. (rk)