Italijos jėzuitų mėnesiniame žurnale „Aggiornamenti Sociali“ tėvas Domenico Pizzuti,
sociologijos profesorius emeritas, apžvelgė kai kurių anglosaksų autorių veikalus,
kuriuose kritikuojama „klasinės religijos sociologijos“ tezė, jog modernybė, šiuolaikinio
modernaus pasaulio kūrimasis žengia kartu su sekuliarizacija, kitaip tariant, religinio
fenomeno išstūmimu tik į privačių įsitikinimų erdvę ar net visišku atsisakymu bei
atmetimu. Tuoj pat reikia pridurti, kad nereikia painioti religijos sociologijos teorijų
ir tyrimų su pasaulėžiūra, kad religijai turi arba neturi būti pripažintas vaidmuo
asmenų ir visuomenės gyvenime.
XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje
daug religijos sociologų, studijuojančių religijos reiškinį visuomenėje, tvirtino,
kad juo labiau vieno ar kito krašto visuomenė „modernėjo“ – kūrė naujas socialinio
gyvenimo institucijas, kėlėsi į miestus, išgyveno industrializacijos procesą, tuo
menkesnį vaidmenį jos gyvenime vaidino religija. Kitaip tariant, būti labiau moderniu
reiškė būti mažiau religingu arba teikti religijai mažiau reikšmės.
Tėvo Pizzuti
cituojamiems kai kuriems šiuolaikiniams anglosaksų pasaulio autoriams, religijos sociologams,
toks požiūris jau per siauras ir šia prasme neteisingas. Anot jų, modernybės ir sekuliarizacijos
procesų sutapimas tikrai konstatuojamas kai kuriose XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus
pradžios Europos visuomenėse. Tačiau to laiko sociologai paskubėjo šį paskirą Europos
atvejį paversti bendra taisykle, o vėliau, šią taisyklę priėmus kaip išankstinę nuostatą,
išimtimis laikyti tuos atvejus, kur modernybės procesas nebuvo susietas su religingumo
mažėjimu ar religinio fenomeno traukimusi iš viešosios erdvės, kaip kad Jungtinėse
Amerikos Valstijose. Šiandien, ko gero, iš religijos sociologijos pusės galima teigti
atvirkščiai: kai kurių Europos visuomenių sekuliarėjimas buvo ne taisyklė, bet išimtis.
Europa sekuliarizavosi dėl savo specifinės istorijos, o ne dėl to, kad tapo „modernia“.
Daugeliu kitų atvejų religinis faktorius yra normali ir integrali modernaus pasaulio
dalis, nėra jokios būtinybės iš asmeninio ir viešo gyvenimo išmesti religingumą. Galima
puikiai tuo pat metu būti ir moderniais, ir religingais. (rk)