Kaip užsiminta popiežiaus kalboje, sakytoje sekmadienio vidudienio maldos proga, vienas
šią savaitę Bažnyčios liturgijoje minimų šventųjų yra kankinys diakonas Laurynas.
Jo liturginė šventė buvo minima šį pirmadienį, rugpjūčio 10 dieną. Būtent šią dieną
sukako 1751 metai nuo jo „gimimo dangui“, tai yra nuo jo kankinio mirties Romoje,
valdant imperatoriui Valerianui.
Pagrindinis šv. Lauryno šventės minėjimas
buvo surengtas jo relikvijas saugančioje Romos bazilikoje. Mišias šv. Lauryno bazilikoje
aukojo Romos augziliaras vyskupas Guerino di Tora. Po Mišių surengta tradicinė procesija
šv. Lauryno vardu pavadinto Romos miesto rajono gatvėmis.
Diakonas Laurynas
buvo nukankintas 258 metais, valdant imperatoriui Valerianui. Trumpų, bet sistemingų
ir žiaurių persekiojimų aukomis kartu su Laurynu tapo visa tuometinė Romos Bažnyčios
vadovybė. 258 metų rugpjūčio 7 d. buvo nužudytas popiežius Sikstas II su keliais kunigais
ir diakonais. Laurynas irgi priklausė tuometinei Romos dvasininkijai. Jis netgi buvo
arkidiakonas, tai yra visų diakonų vyresnysis. Kaip žinoma, pirmaisiais Bažnyčios
amžiais diakonams buvo patikėtas bendruomenės nuosavybės administravimas, labdara,
rūpinimasis ligoniais ir našlaičiais. Nors Romos krikščionių bendruomenė anaiptol
nebuvo turtinga, vis dėlto, tarp miesto gyventojų sklandė gandai apie didžiulius krikščionių
turtus. Tad suėmus Lauryną tardymo metu buvo reikalaujama pasakyti kur paslėpti tie
turtai. Sakoma, kad paties imperatoriaus akivaizdoje Laurynas parodęs į Romos varguomenę
ir pasakęs: “Štai mūsų turtai; kasdien jų vis daugiau turime”. Valerianas tokį atsakymą
palaikė įžūliu akibrokštu ir įsakė Lauryną žiauriai nukankinti. Diakonas Laurynas
buvo gyvas sudegintas pririštas prie metalinių grotų.
Nukankinto diakono Lauryno
palaikai buvo palaidoti Vero lauke, netoli Romos miestą juosiančių sienų, prie kelio
vedančio į pietryčius. Vėliau toje vietoje buvo pastatyta šv. Laurynui dedikuota bazilika,
o greta jos dar vėliau išaugo iki mūsų laikų dar naudojamos kapinės. (jm)