Praėjo mėnuo nuo naujosios popiežiaus enciklikos paskelbimo
Praėjo jau mėnuo nuo enciklikos „Caritas in veritate“ paskelbimo. Trečioji Benedikto
XVI enciklika buvo oficialiai pristatyta liepos 7 dieną, praėjus maždaug dvidešimčiai
mėnesių nuo antrosios enciklikos „Spe salvi“ paskelbimo 2007 metų lapkričio mėnesį
ir maždaug po trejų su puse metų nuo pirmosios Benedikto XVI enciklikos „Deus caritas
est“, paskelbtos 2005 metų gruodžio mėnesį. Nors ši naujausia enciklika daugiausia
dėmesio skiria socialiniams ir ekonominiams klausimams, jų moraliniam pagrindui, tačiau
kartu ji yra ir tarsi natūrali dviejų ankstesnių Benedikto XVI enciklikų tąsa. „Dievas
yra meilė“ – sakė Šventasis Tėvas savo pirmojoje enciklikoje. Mes esame „išgebėti
viltimi“ – vystydamas pirmosios enciklikos mokymą, tęsė antrojoje enciklikoje. Galiausiai
trečiojoje popiežius tvirtina, kad „meilė tiesoje“ turi būti svarbiausia teisingos
žmonių visuomenės vertybė. Dievas yra meilė, yra žmogaus viltis bei teisingumo garantas
ir amžinybės perspektyvoje, ir čia, žemėje. Šitas įsitikinimas įpareigoja teisingai,
suderinamai su žmogaus prigimtimi ir Dievo su valia tvarkyti žmonių visuomeninio sambūvio
reikalus.
Per pastarąjį mėnesį, praėjusį nuo enciklikos „Caritas in veritate“
paskelbimo, elektroninės žiniasklaidos puslapiuose buvo paskelbta maždaug 6 000 jai
skirtų straipsnių. Šiuos duomenis pateikia interneto analizės tarnyba „Meltwater Group”.
Dauguma internetinių publikacijų - 4 300 paskelbta anglų, ispanų, portugalų, prancūzų
ir italų kalbomis. Pastarosiomis kalbomis taip pat ir spausdintas enciklikos variantas
pirmavo tarp knygynuose parduodamų arba katalikų parapijų ir organizacijų platinamų
leidinių. Enciklikos pristatymų, žiūrint pagal geografinę statistiką, daugiau buvo
pietų pusrutulyje, ypač Lotynų Amerikos šalyse. Manoma, kad greta fakto, kad Pietų
Amerikoje katalikai sudaro absoliučią daugumą, nulėmė ir tai, kad šiauriniame pusrutulyje
dabar yra atostogų metas ir dėl to savaime mažiau organizuojama tokio pobūdžio renginių.
Kuriems
enciklikos teiginiams apžvalgininkai ir komentuotojai pritaria, o kuriems ne? Dauguma
kritikos vadovaujasi arba visiškai nekonstruktyviu ir nedialogišku antikrikščioniškumu,
arba bandoma encikliką įvelti į senus ideologinius ginčus. Tad ir pirmos rūšies kritikos
argumentai dažniausiai yra ne kas kita kaip ne visada pagarbūs raginimai Bažnyčiai
nesikišti į ne savo reikalus. Antrosios rūšis kritika, priklausomai nuo ideologijos,
kuriai atstovaujama, kalba arba apie enciklikos nepaprastą pažangumą ir kairumą, arba,
priešingai – apie reakcingumą. Esama ir dar vienos rūšies kritikos – neretai ir katalikai
nusiskundžia, kad enciklikos tekstas per daug sudėtingas, „neįkandamas“ eiliniam tikinčiajam,
o be to ir per ilgas.
Palankiausiai popiežiaus encikliką komentuoja, žinoma,
visų pirma katalikai. Tačiau nemažai išsamių rimtų komentarų jai skyrė taip pat specializuotos
spaudos žurnalistai, politikai, visuomenės veikėjai – pradedant krikščioniškos inspiracijos
politinių judėjimų nariais ir baigiant netikinčiais, kurie encikliką komentuoja ne
iš išganymo perspektyvos, bet analizuoja joje pateiktą socialinių ir ekonomių struktūrų
vertinimą. (jm)