Popiežiaus bendroji audiencija. Arso klebonas – pavyzdys kunigams reliatyvizmo laikais.

Po atostogų pertraukos, trečiadienio rytą vėl įvyko popiežiaus bendroji audiencija. Skirtingai negu kitais metais, kai rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais gyvendamas vasaros rezidencijoje, kiekvieną trečiadienio rytą Šventasis Tėvas kelioms valandoms parvykdavo į Romą susitikti su iš viso pasaulio atvykstančiais maldininkais, šiemetinio vasaros laikotarpio bendrosios audiencijos vyks Castelgandolfe. Popiežiaus vasaros rezidencijos kieme įvyko ir šio trečiadienio bendroji audiencija. Jos dalyviams Benediktas XVI kalbėjo apie antradienį, rugpjūčio 4 dieną, Bažnyčios liturgijoje minėtą Arso kleboną šv. Joną Mariją Vianėjų, kurio mirties 150-ųjų metinių proga buvo paskelbti dabar visoje Bažnyčioje minimi Kunigų metai.

Vakar sukako 150 metų nuo jo gimimo Dangui. Koks didelis džiaugsmas turėjo apimti Dangaus gyventojus, kai jie pamatė pas juos ateinantį šitą uolų ganytoją! Kaip džiugiai jį turėjo pasitikti ta daugybė šito uolaus klebono ir nuodėmklausio su Tėvu sutaikintų vaikų! – kalbėjo popiežius trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams.

Jonas Marija Vianėjus gimė mažame Dardilly kaime 1786 metų gegužės 8 dieną, neturtingų valstiečių šeimoje, stokojančioje materialinių dalykų, bet turtingoje žmonišku ir tikėjimu. Būsimas šventasis vaikystę praleido ganydamas galvijus. Tik būdamas septyniolikos metų pramoko rašto, tačiau nuo pat vaikystės atmintinai mokėjo pamaldžios motinos išmokytas maldas. Iki kunigystės šventimų jam teko nueiti ilgą ir nelengvą kelią, kupiną visokių kliūčių ir nesusipratimų. Vis dėlto, - tęsė popiežius, - išmintingi ugdytojai sugebėjo dėmesį skirti ne vien ribotiems žmogiškiems sugebėjimas, bet visų pirma iš jaunuolio spindinčiam nepaprastam šventumui. Po abejonių, ašarų, daugybės nesėkmių, jau būdamas 29 metų kunigas Vianėjus aukojo pirmąsias Mišias.

Turbūt taip pat ir dėl to šventasis Arso klebonas kunigystę suprato kaip brangiausią dovaną. Jis sakydavo: „Kokia didelė dovana yra kunigystė. Kunigas ją supras tik danguje. Jei suprastų žemėje – mirtų, tačiau ne iš baimės, bet iš meilės“. Paprastoje, tačiau nepaprastai vaisingoje sielovados tarnystėje jis taip susitapatino su savo pašaukimu, jog tikintiesiems jis regimai buvo tikras Alter Christus, buvo įsikūnijimas Gerojo Ganytojo, kuris, skirtingai negu samdinys, guldo galvą už savąsias avis. Arso klebono kasdienis gyvenimas buvo tarsi gyvoji katechezė. Jo gyvenimo centras buvo Eucharistija. Šv. Jonas Marija Vianėjus labiausiai išgarsėjo kaip nenuilstantis nuodėmklausys ir dvasios tėvas. Kaip vėliau sakė vienas jo biografas, Arso klebonas gyveno tarp altoriaus ir klausyklos.

Šv. Jono Marijos Vianėjaus sielovadinio darbo metodai šiandien gali atrodyti kaip nelabai tinkantys dabartinėms socialinėms ir kultūrinėms sąlygoms. Tad kaip jo pavyzdžiu turėtų sekti dabartiniai kunigai šiuolaikiniame taip labai pasikeitusiame pasaulyje? Žinoma, laikai keičiasi, - kalbėjo popiežius, - tačiau nenustoja aktualumo Arso klebono mums paliktas ištikimybės savo pašaukimui pavyzdys, jo pasitikėjimas, juo nuolatinis kliovimasis Dievo apvaizda. Nežiūrėkime į šv. Joną Mariją Vianėjų tik kaip į žavų devynioliktajam amžiui būdingo dvasingumo pavyzdį, bet visų pirma matykime pranašišką jėgą veikiančią jo visame žmogaus ir kunigo gyvenime.

Porevoliucinėje Prancūzijoje viešpatavo „racionalizmo diktatūra“, pasiryžusi pašalinti kunigus ir Bažnyčią iš visuomenės gyvenimo, - sakė Benediktas XVI. Šiandieninė visuomenė meta nemenkesnius iššūkius. Jei anais laikais viešpatavo „racionalizmo diktatūra“, tai šiandien kone visose gyvenimo srityse matome „reliatyvizmo diktatūrą“. Nei viena, nei kita nesugeba patenkinti kiekvienam žmogui savaime būdingo troškimo gyventi visiškai vadovaujantis savo prigimčiai būdingu protingumu. Racionalizmas buvo nepakankamas dėl to, kad nepaisė žmogui būdingo ribotumo, protą bandė paversti visko matu ir galiausiai jį net garbino kaip stabą. Dabartinis reliatyvizmas – priešingai. Jis nesiskaito su žmogaus protingumu. Pasak jo, išskyrus empirinių mokslų sritį, nieko nėra tikra. Tačiau kaip vakar, taip ir šiandien, - kalbėjo popiežius, - žmogus kelia sau klausimus, trokšta atsakymų, ieško prasmės ir tikslo.

Šv. Jonas Marija Vianėjus mus moko, kad tvirčiausias kunigo savivokos ir sielovadinio darbo pamatas turi būti Kristaus sekimas. Žmogui reikia gailestingosios Dievo meilės. Ir tik uoliai sekantis Kristų kunigas sugebės tą meilę perduoti, sugebės įkvėpti entuziazmo ir pasitikėjimo savo sielovadinei globai patikėtos bendruomenės nariams. Melskimės, - ragino popiežius katechezės pabaigoje, - kad šv. Jonui Marijai Vianėjui užtariant, Dievas duotų Bažnyčiai šventų kunigų, kad visuose tikinčiuosiuose bręstų troškimas padėti jiems ir juos palaikyti. Šiuos prašymus šiandien atiduodame į Mergelės Marijos Snieginės rankas. (jm)