Šv. Jono Marijos Vianėjaus šventė Arse. Kunigų kongregacijos prefekto laiškas kunigams.

Šį antradienį, rugpjūčio 4 dieną, sukako lygiai 150 metų nuo Arso klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus mirties. Šiemetinis Arso klebono liturginis minėjimas yra ir jau antrą mėnesį švenčiamų Kunigų metų svarbiausia diena, nes būtent šiemet sukankančios Arso klebono mirties 150-osios metinės paskatino popiežių Benediktą XVI skelbti Kunigų metus ir raginti visą katalikų pasaulį melstis už kunigus, prašyti Dievą, kad visi kunigai būtų, kaip Arso klebonas, kunigai pagal Dievo širdį.

Pagrindinės šventojo kunigo Jono Marijos Vianėjaus liturginio minėjimo iškilmės vyko pačiame Arse, nedideliame pietryčių Prancūzijos kaime. Jau pirmadienio vakarą Arso parapijos bažnyčioje buvo aukojamos Mišios už pašaukimus. Joms vadovavo vietos vyskupas, Belley – Ars ordinaras, Guy-Marie Bagnard. Antradienio rytą Arso klebono liturginio minėjimo Mišias aukojo Šventojo Sosto Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Claudio Hummes. Dalyvavo tūkstančiai maldininkų iš visos Prancūzijos ir iš užsienio. Šv. Jono Marijos Vianėjaus liturginis minėjimas užbaigtas procesija miestelio gatvėmis ir Mišparais šventojo relikvijas saugančioje bažnyčioje, kurioje kitados jis pats klebonavo.

* * *

Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Claudio Hummes šv. Jono Marijos Vianėjaus liturginės šventės proga atviru laišku kreipėsi į visus pasaulio kunigus. Kardinolo laiškas pradedamas evangelisto Jono užrašytais Kristaus žodžiais: „Atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti“ (Jn 12, 47).

Šiuo metu dominuojanti Vakarų kultūra, globalizuotos žiniasklaidos ir žmonių mobilumo dėka paplitusi visur pasaulyje, net ir kitų kultūrų šalyse, meta naujus ir nelengvus iššūkius evangelizavimo darbui,- rašo kunigams kunigijos reikalus kuruojančios Šventojo Sosto dikasterijos vadovas kardinolas Hummes. Šitą kultūrą kiaurai persmelkė reliatyvizmas, neigiantis absoliučias ir transcendentines tiesas, o tuo pačiu griaunantis moralės pamatus ir atmetantis religiją. Kartu nyksta ir tiesos troškiams, tampantis „nenaudingu troškimu“. O juk Jėzus Kristus yra Tiesa, mes jį pažįstame kaip visuotinį Logosą, Išmintį, kuri viską nušviečia ir viską paaiškina. Reliatyvizmą lydi subjektyvistinis individualizmas, savąjį „aš“ statantis į dėmesio centrą. Galiausiai ateina nihilizmas, pasak kurio, nėra nieko, dėl ko būtų verta aukoti gyvenimą, o ir pats gyvenimas neturi prasmės. Antra vertus, - rašo kunigams kardinolas Hummes,- turime sutikti, kad šiuo metu dominuojanti postmodernioji kultūra atnešė mokslo bei technologijų pažangą, kuri žavi žmones, ypač jaunimą. Naudojimosi šita pažanga tikslas, deja, ne visada yra žmogaus ir visų žmonių gerovė. Stinga integralaus humaniškumo, kuris suteiktų tikrąją prasmę ir nurodytų tikslą. Galima paminėti ir kitus šitos kultūros aspektus: konsumizmą, palaidumą, gašlumo ir lėbavimo kultūrą. Negalime nematyti, jog visa tai yra vaisiai laicizmo, kuris atmeta religiją, daro viską, idant ją susilpnintų ar bent jau uždarytų žmonių privačiame gyvenime.

Šita kultūra naikina krikščionybę. Nukrikščionėjimą plika akimi matome krikščionių daugumos šalyse, visų pirma Vakarų pasaulyje. Sumažėjo pašaukimų į kunigus skaičius. Sumažėjo kunigų skaičius, tiek dėl pašaukimų stokos, tiek ir dėl gyvenamos kultūrinės aplinkos įtakos. Visa tai gundo pasiduoti bevilčiam pesimizmui, pasmerkti šiuolaikinį pasaulį ir trauktis į gynybines pozicijas, įsitvirtinti apkasuose.

Tačiau Jėzus Kristus mums sako: „Atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti“ (Jn 12, 47). Mes negalime nei prarasti vilties, nei bijoti šiuolaikinio pasaulio, nei paprasčiausiai jį smerkti. Mes jį turime gelbėti! Įmanoma evangelizuoti kiekvieną kultūrą, taip pat ir dabartinę. Kiekvienoje kultūroje yra gerų pradų, yra „Žodžio sėklų“, atvirų Evangelijai. Jų yra ir dabartinėje mūsų kultūroje. Be jokios abejonės atsiverstų ir vadinamieji „post krikščionys“, jei tik asmeniniame ar bendruomeniniame gyvenime jie sutiktų gyvąjį Jėzų Kristų. Kiekvienas geros valios žmogus gali Jį sutikti ir būti jo perkeistas. Kristus beldžiasi į visų duris, nes nori išgelbėti visus be išimties. Jis visiems yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jis yra vienintelis Dievo ir žmonių tarpininkas.

Brangūs kunigai,- rašo viso pasaulio kunigams kardinolas Claudio Hummes, - mes, ganytojai, šiandien esame skubiai siunčiami ir į misiją „ad gentes“, ir į krikščioniškas šalis, kur daugybė pakrikštytųjų nutolo nuo mūsų bendruomenių ar net prarado tikėjimą. Negalime nei bijoti, nei ramiai sėdėti namuose. Viešpats savo mokiniams pasakė: „Ko gi jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ (Mt 8, 26). „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane“ (Jn 14, 1). „Niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 15). „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16,15). “Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Nesėkime Dievo Žodžio sėklos tik pro mūsų klebonijų langus, bet eikime į plačius visuomenės gyvenimo laukus, nuo vargšų iki visų visuomenės sluoksnių ir institucijų. Lankykime šeimas, visus žmones, ypač nutolusius pakrikštytuosius. Mūsų žmonės nori jausti Bažnyčios artumą. Eikime į dabartinę visuomenę kupini džiaugsmo ir entuziazmo. Būkime tikri, kad Viešpats mus lydės šioje misijoje, kad tai jis belsis į tas širdis, kurioms mes jį skelbsime, - rašo Kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Claudio Hummes laiške viso pasaulio kunigams, paskelbtame Kunigų metų ir rugpjūčio 4 dieną minimos Arso klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus liturginės šventės proga.

* * *

Šv. Jonas Marija Vianėjus gimė 1786 metais valstiečių šeimoje netoli Liono. Prancūzų revoliucijos laikais jis buvo dar vaikas. 1806 metais suprato esąs pašauktas kunigystei. Į seminariją stojo būdamas dvidešimties metų. Dėl išsilavinimo spragų, visų pirma lotynų kalbos nemokėjimo pradedant teologijos studijas, mokslai seminarijoje sunkiai sekėsi ir tik po 9 metų, 1815-aisiais Jonui Marijai Vianėjui buvo suteikti kunigo šventimai. Trejetą metų kunigas Vianėjus vikaravo Ecully parapijoje, kitą – trejetą dirbo Arse, kuris tuo metu neturėjo savarankiškos parapijos statuso. Galiausiai 1821 Arso miesteliui ir jo bažnyčiai suteiktas parapijos statusas, o kunigas Vianėjus paskirtas jos klebonu. Šiame bažnytkaimyje jis praleido beveik visą savo kunigišką gyvenimą, 41 metus. Kai kunigas Jonas Marija Vianėjus mirė 1859 metų rugpjūčio 4 dieną, Arso miestelis, nors nei išaugo, nei ypatingai išgražėjo, jau buvo žinomas visoje Prancūzijoje ir už jos ribų. Į Arsą klausytis šventojo kunigo pamokslų ar atlikti pas jį išpažintį traukė ir paprasti žmonės, ir savo epochos skepticizmo paveikti prancūzai inteligentai. Popiežius Pijus X Arso kleboną 1905 metais paskelbė palaimintuoju ir Prancūzijos kunigų globėju. Popiežius Pijus XI 1925 metais jį kanonizavo, o 1929 metais paskelbė visų pasaulio klebonų ypatinguoju globėju. 1986 metais Arsą aplankė Dievo Tarnas Jonas Paulius II.

Kodėl Arso klebonas nusipelnė tokios pagarbos? Kokį pavyzdį jis paliko kunigams? Visų pirma jis buvo maldos vyras, ištisas valandas besikalbantis su Jėzumi Švenčiausiajame Sakramente. Jonas Vianėjus buvo kone pamišęs dėl sielų išganymo. Jam kunigystė buvo ne kas kita kaip aistringos pastangos, kad kiekvienas žmogus būtų išganytas. Šitą pašaukimą jis visų pirma vykdė tarnaudamas klausykloje. Amžininkai jį buvo praminę klausyklos kankiniu, nes ypač į gyvenimo pabaigą, kai garsas apie Arsą ir jo kleboną buvo jau plačiai pasklidęs, kunigas Vianėjus klausykloje praleisdavo net po 17 valandų per parą. Šv. Jonas Marija Vianėjus buvo kunigas pagal Dievo širdį, toks, kokių meldžiame dabar visoje Bažnyčioje švenčiamais Kunigų metais. (jm)