Popiežiaus Valstybės sekretorius kardinolas Bertone Italijos Senate pristatė encikliką „Caritas in veritate“

Popiežiaus Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone antradienio rytą Italijos Senate pristatė popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“.

Gana ilgo pranešimo pradžioje kardinolas keletą minučių skyrė paties enciklikos titulo „Caritas in veritate“ paaiškinimui. Apie kokią meilę ir apie kokią tiesą čia kalbama? Tam tikras metodinis įvadas būtinas, - kalbėjo kardinolas,- nes šiandien ir tiesa, ir visų pirma meilė susilaukia įvairiausių, neretai prieštaringų aiškinimų, joms suteikiama visiškai ne tokia prasmė, kokią joms suteikia krikščionybė ir ypač Bažnyčios socialinis mokymas. Meilė ir tiesa – tai visų pirma pašaukimas, kurį Dievas Kūrėjas įrašė kiekvieno žmogaus širdyje. Pirmiausia pats Dievas yra Agapė ir Logosas, Meilė ir Žodis, Meilė ir Tiesa. Dėl to, ir pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto žmogaus prigimtyje glūdi meilė ir tiesa. Šitai mums byloja ne tik Apreiškimas. Meilę ir tiesą mes galime atpažinti sąžiningai žiūrėdami į savo vidų, analizuodami save pačius. Ir jei sutinkame, kad meilės ir tiesa glūdi pačioje žmogaus asmens sąrangoje, tai tuo pačiu turime sutikti, kad meilės ir tiesos vertybėmis turi būti grindžiami ir žmonių tarpusavio santykiai. Būtent iš šitokios moralinės perspektyvos Benediktas XVI savo enciklikoje analizuoja dabartinę socialinę ir ekonominę pasaulio situaciją.

Enciklika nesiūlo ideologinės vizijos, - kalbėjo kardinolas Bertone. Enciklika taip pat nesikreipia vien į tuos žmones, kurie dalijasi tuo pačiu tikėjimu apreikštomis tiesomis. Bendras pagrindas, kurį siūlo popiežius Benediktas XVI savo naujoje enciklikoje, yra ne subjektyvių nuomonių sistema, bet objektyvi žmogaus prigimtis.

Ką kritikuoja ir ką siūlo popiežius savo naujojoje enciklikoje? Kritikuojamas visų pirma pasenęs ekonominės ir socialinės plotmių supriešinimas, tariamas ekonominių ir socialinių interesų nesuderinamumas. Moderniaisiais laikais žmogui buvo įskiepytas įsitikinimas, kad ekonominė veikla privalo visada vadovautis tik pelno didinimo kriterijumi ir kad rinkos laisvė labiausiai garantuoja ir visas kitas žmogaus laisves bei kad ji yra ir valstybės demokratiškumo rodiklis. Tuo tarpu Bažnyčios socialinė doktrina skelbia, kad vien ekonominės laisvės teisingai ir tikrai laisvai visuomenei nepakanka. Žinoma, rinkos laisvė yra svarbi, tačiau nemažiau svarbi ir žmonių prigimtinės brolybės vertybė. Ji irgi turi būti pripažįstama kaip viena iš visuomenės sambūvį grindžiančių vertybių, o ne išstumta tik į privačią filantropinės veiklos sferą.

Žmonių prigimtinės brolybės svarba dar labiau išryškėja kai kalbama apie tautų tarpusavio santykius. Jokie ekonominiai argumentai nebus pakankamai svarūs, kad įtikintų tarptautinę bendruomenę remti nepasiturinčias pasaulio šalis. Jei būtų vadovaujamasi tik pelno dėsniu, tai turtingų ir nepasiturinčių šalių santykiai iš esmės nebūtų niekas kita kaip tik išnaudotojo ir išnaudojamojo santykiai. Tuo tarpu brolybės ir solidarumo vertybės deda pagrindą visai kitokiems santykiams, verčia mus jaustis vienos pasaulinės žmonijos šeimos nariais.

Kitas dalykas, kuriam nemažai dėmesio skiriama popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in veritate“ ir apie kurį Italijos Senate kalbėjo ir Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Bertone – tai dovanojimo vertybė. Kokia yra dovanojimo prasmė? Pirmiausia turbūt ta, kad suvoktume, jog greta to kas yra pareiga, kas privaloma, egzistuoja dar ir tokios vertybės, kurios kyla iš meilės, iš įsitikinimo, jog esame vieni į kitus panašūs, vieni su kitais susiję. Nors neatlyginamas dovanojimas priklauso moralinių dorybių sferai, tačiau jis negali būti pašalintas iš ekonominės veiklos srities.

Kalbėdamas apie šiais laikais taikytų ekonominės plėtros modelių klaidas, kurios privedė prie dabartinės krizės, popiežius grįžta prie Bažnyčios socialiniame mokyme jau ne kartą kelto valstybės ir rinkos santykių klausimo. Pastaraisiais dešimtmečiais galiojo tendencija mažinti valstybės kišimąsi į rinkos funkcionavimą, tačiau tuo pat metu susilpnėjo ir valstybės kaip „reguliuotojos“ vaidmuo. Drauge ir nebuvo pakankamai apsaugotas ekonominių procesų pliuralizmas. Dėl to ypač dabar, krizės sąlygomis, būtina iš naujo permąstyti ekonominės laisvės ir valstybinės ekonominių procesų priežiūros santykį.

Galiausiai, savo kalbos Italijos Senate pabaigoje, kardinolas Bertone priminė, jog prieš penkerius metus iš tos pačios tribūnos Italijos senatoriams kalbėjo kardinolas Josephas Ratzinegris. Tąkart jis pateikė katalikų Bažnyčios požiūrį į Europos integracijos krikščionišką kultūrinį kontekstą, nepakankamai gerai įvertintą to metu Europos Sąjungos plėtros planuotojų. Šį kartą jis jau kaip popiežius enciklika kreipiasi visų pirma į tikinčiuosius, bet taip pat ir į visus geros valios žmones, ir ragina drauge su katalikų Bažnyčia pamąstyti kas yra ekonominės veiklos tikrieji tikslai, kokiomis vertybėmis jis turėtų vadovautis, kad būtų siekiama tikros pažangos ir tikros kiekvieno žmogaus gerovės. (jm)