Maskvos patriarchas Kirilas pirmadienį pradėjo dešimties dienų vizitą Ukrainoje. Nuo
liepos 27-osios iki rugpjūčio 5-osios truksiančios kelionės metu naujasis Rusijos
ortodoksų Bažnyčios vadovas ketina aplankyti svarbiausias Ukrainos stačiatikių šventoves
ir susitikti su jam kanoniškai pavaldžios Ukrainos ortodoksų Bažnyčios bendruomenėmis.
Panašiai
kaip liepos pradžioje vykęs jo vizitas pas Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų,
taip pat ir ši kelionė išryškina ortodoksų tarpusavio santykių nesklandumus. Jei Maskvos
ir Konstantinopolio Bažnyčios yra tarpusavy nepriklausomos, o kartais nesutariama
tik dėl autoriteto tarp visų ortodoksiškų Bažnyčių ir bendrų pozicijų derinimo dalyvaujant
ekumeniniame dialoge, tai padėtis Ukrainoje yra kur kas sudėtingesnė, o nesutarimų
šaknys yra ir istorinės, ir kanoninės, o galiausiai ir politinės.
Pernai liepos
mėnesį Ukrainoje buvo švenčiama Kijevo kunigaikščio Vladimiro krikšto 1020 metų sukaktis.
Kijevo Rusios, o taip pat iš jos save kildinančių Ukrainos ir Rusijos krikščioniškų
bendruomenių jubiliejui iškilmingumo suteikė visų pirma faktas, jog į Kijevą tą proga
buvo atvykę Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I ir tuometinis Maskvos patriarchas
Aleksijus II.
Kijevo kunigaikščio Vladimiro 988 metais iš Konstantinopolio
priimtas krikštas nulėmė šios Europos dalies tolimesnę istorinę raidą – graikų apeigų
krikščionybė tapo šio Europos regiono tikyba. Po kelių šimtmečių Kijevo politinė reikšmė
sumažėjo. Dabartinės Ukrainos teritorija pateko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
įtakon, o religinis centras iš Kijevo nugravitavo į politiškai sustiprėjusią Maskvą.
Dar vėliu, šešioliktojo amžiaus pabaigoje, nemaža dalis Lenkijos – Lietuvos Respublikos
stačiatikių vyskupų sudarė uniją su Romos Bažnyčia, kita dalis liko ištikima Maskvai.
Dvidešimtame amžiuje įvyko du skilimai pačios Ukrainos stačiatikių Bažnyčios viduje.
Vienas bandymas įkurti autokefalinę Ukrainos Bažnyčią įvyko iškart po Rusijos imperijos
žlugimo nesėkmingai bandant sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę. Antras – 1992
metais, jau nepriklausomoje Ukrainoje po Sovietų Sąjungos žlugimo. Prieš 17 metų Kijevo
metropolito Filareto ketinimui atsiskirti nuo Maskvos patriarchato pritarė tik dalis
kunigų ir tikinčiųjų, o Maskvos patriarchatas, savo ruožtu, metropolitą Filaretą ekskomunikavo
ir jo vieton paskyrė naują metropolitą. Tad šiandien Ukrainos stačiatikių bendruomenė
susideda iš trijų nesutariančių Bažnyčių – Ukrainos autokefalinės Bažnyčios, turinčios
apie 1200 parapijų; Kijevo patriarchato, turinčio apie 4 tūkstančių parapijų ir Maskvos
patriarchatui lojalios bendruomenės, turinčios apie 11,5 tūkstančio parapijų.
Patriarchą
Kirilą Ukrainoje priims Maskvai pavaldžios Bažnyčios vadovas metropolitas Vladimiras,
tačiau neatmetama galimybė, kad kelionės metu bus bandoma gerinti santykius ir su
kitomis dviem Ukrainos stačiatikių Bažnyčiomis. Patriarcho kelionės išvakarėse, Maskvos
ekskomunikuotas metropolitas Filaretas apie Kirilo atvykimą kalbėjo kaip apie kišimąsi
į Ukrainos vidaus reikalus. Maskva pagaliau turi suprasti, kad Ukraina tai ne Rusija,-
sakė metropolitas Filaretas. Reaguodamas į Filareto kritiką, Maskvos patriarchatas
paskelbė pareiškimą, kuriuo patikslino, kad patriarcho vizitas Ukrainoje bus tik ganytojiškas,
be jokių politinių tikslų. Replikuodamas į pastarąjį patikslinimą, metropolitas Filaretas
sakė, kad konstruktyviam dialogui jis visuomet yra pasiruošęs. Tad nors patriarcho
vizito programoje pasimatymai su Maskvai nepavaldžių Ukrainos ortodoksų bendruomenių
vadovais nenumatyti, neatmetama galimybė, kad artimiausiomis dienomis gali būti bandoma
megzti, nebūtinai aukščiausio lygio, Maskvos patriarchato ir nuo jo atsiskyrusių Ukrainos
ortodoksų kontaktus.