Pristatyta Benedikto XVI enciklika „Caritas in veritate“

Antradienį Vatikano spaudos salėje buvo pristatyta trečioji popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Caritas in Veritate“ („Meilė tiesoje“). Po 2005 metų pabaigoje paskelbtas pirmosios programinės enciklikos „Deus Caritas est“ ir po 2007 metų rudenį paskelbta, krikščioniškajai vilčiai skirtos enciklikos „Spe salvi“, trečiąją savo encikliką Benediktas XVI skiria Bažnyčios socialinio mokymo problematikai.

Šios enciklikos rengimas užtruko gana ilgai. Kaip išsitarė pats popiežius kovo mėnesį į Afriką skridusiame lėktuve susitikęs su žurnalistais, naujoji, socialinėms temoms skirta enciklika buvo jau parengta prieš kurį laiką, tačiau prasidėjusi pasaulinio masto finansinė ir ekonominė krizė paskatino sustabdyti jos publikavimą ir iš krizės perspektyvos permąstyti kai kuriuos dalykus.

Nors enciklika, kaip paprastai yra adresuota Bažnyčios ganytojams, dvasininkams, vienuoliams, visiems tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms, vis dėlto, jos adresatai visų pirma turėtų būti tie žmonės, kuriems dėl užimamų pareigų ar dėl vaidmens ir autoriteto tiek savo visuomenės, tiek ir pasauliniu mastu, yra skirta atsakomybė tvarkyti ekonominės plėtros ir socialinės reikalus.

„Meilė tiesoje, kurios liudytoju tapo Jėzus, yra kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos tikrosios pažangos pagrindinė varomoji jėga“ – šiais žodžiais prasideda Benedikto XVI „Caritas in Veritate“. Įvade popiežius primena, kad meilė tiesai yra svarbiausias kelias, kurio laikosi visas Bažnyčios socialinis mokymas. Jei krikščionybė vadovautųsi meile be tiesos, ji greit virstų tik jausmų samplaika, naudingų visuomeniniam sambūviui, bet ne esmiškai svarbių.

Pirmajame savo naujosios enciklikos skyriuje popiežius grįžta prie savo pirmtako Pauliaus VI enciklikos „Populorum progressio“. Paulius VI rašė, jog Evangelija yra esmiškai svarbi laisvos ir teisingos visuomenės kūrimui. Kartodamas, ką sakė Paulius VI, ir Benediktas XVI pabrėžia, kad socialinio ir ekonominio neišsivystymo priežastys yra ne tik materialinės, kad jos glūdi žmonių valioje, mąstysenoje, o visų pirma žmonių ir tautų brolybės stokoje. Dėl to reikia pastangų, kad būtų vis labiau humaniški ekonomikos vystymosi rezultatai.

Antrajame enciklikos skyriuje popiežius kalba apie žmonijos pažangą dabartiniais laikais. Bendrai, viso pasaulio mastu, turtingumas ir gerovė didėja, tačiau tuo pat metu didėja ir skirtumai tarp žmonių ir tautų, atsiranda naujo skurdo. Ir turtingose, ir skurstančiose valstybėse nesugebama susidoroti su korupcija; daugelį kartų tarptautinė parama buvo iššvaistyta ir dėl jos tiekėjų, ir dėl gavėjų nesąžiningumo. Popiežius taip pat smerkia turtingų valstybių taikomas pernelyg griežtas intelektinės nuosavybės apsaugos taisykles, ypač kiek tai liečia pasiekimus sveikatos apsaugos srityje. Enciklikoje taip pat atkreipiamas dėmesys į turtingų valstybių pastaruoju metu vykdytą tam tikrų gamybos rūšių dislokavimą kitose šalyse. Šie procesai, - rašo popiežius, - susilpnino socialines garantijas ir sukėlė grėsmę dirbančiųjų teisėms. Prie to taip pat prisideda socialinių išlaidų mažinimas, dažnai įtakojamas tarptautinių finansinių institucijų. Enciklikoje popiežius rašo ir apie skandalingą bado reiškinį. Lig šiol nebuvo sukurtas institucinis mechanizmas, kuris sugebėtų sėkmingai spręsti šią problemą. Popiežius ragina drąsiai ieškoti naujų žemės ūkio produktų gamybos sprendimų ir imtis teisingų žemės ūkio reformų besivystančiose šalyse. Daugelyje pasaulio šalių taikomos neleistinos demografinės kontrolės priemonės, įskaitant net ir abortą. Turtingose šalyse įsiviešpatavo pasaulėžiūra mažą gimstamumą skelbianti aukštos kultūros rodikliu ir dabar šitą jų tariamą laimėjimą norima primesti ir kitoms šalims. Be to, yra pagrindo manyti, jog dažnai ir tarptautinė parama teikiama tik su sąlyga, kad paramą gaunančios šalys taikys tokias sveikatos apsaugos politikas, kurios iš tiesų reiškia gimimų kontrolę. Nerimą kelia taip pat vis dažnesni ketinimai įteisinti eutanaziją. Kai visuomenė negina gyvybės ir netgi linksta pateisinti gyvybės atėmimą, - įspėja popiežius, - tokia visuomenė negali rasti savyje jėgų siekti tikrosios žmogaus gerovės.

Popiežius taip pat įspėja prieš trumparegį ekonomikos planavimą, kai siekiant per trumpą laiką pakelti šalies ekonomikos tarptautinį konkurencingumą, aukojamos dirbančiųjų teisės. Būtina koreguoti plėtros modelius taip pat ir dėl to, jog šito reikalauja planetos ekologinė sveikata. Svarstymus apie globalizaciją popiežius baigia kvietimu, kad šiandien taikomos priemonės, kuriomis bandoma išbristi iš ekonominės krizės, vadovautųsi meile ir tiesa, nes kitaip grės pavojus padaryti dar daugiau žalos. Šiandien reikia ryžingumo ir kūrybingumo.

Brolybė, ekonominė plėtra ir pilietinė visuomenė – taip pavadintas trečiasis enciklikos skyrius. Jo pradžioje popiežius kalba apie dovanojimo džiaugsmą, kurio daugelis galbūt nėra patyręs dėl visur įsiviešpatavusios tik pelną ir naudą pripažįstančios pasaulėžiūros. Įsitikinimas, jog ekonomikos neturi varžyti moralės įtaka pastūmėjo žmogų destruktyviai naudotis ekonomikos įrankiu. Jei siekiame humaniškos plėtros, turime iš naujo atrasti dovanojimo vertybę. Ypač dabartinė krizė išryškino, jog negalima užmiršti tradicinės socialinės etikos vertybių – viešumo, sąžiningumo, atsakomybės. Išryškėjo ir valstybių vaidmuo, ir teisingų įstatymo būtinumas. Kartodamas ką enciklikoje „Centesimus Annus“ rašė Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI savo naujoje enciklikoje kalba apie reikalingumą sistemos, susidedančios iš trijų subjektų – rinkos, valstybės ir pilietinės visuomenės. Skyrius baigiamas raginimu globalizacijoje matyti ne vien socialinį ir ekonominį procesą. Turime būti ne globalizacijos aukos, bet atsakingi jos dalyviai, besivadovaujantys sveikus protu, meile ir tiesa.

Ketvirtame enciklikos skyriuje išplėtota tautų vystymosi, teisių ir pareigų, aplinkos tema. Teisės ir pareigos kreipia į etinį pamatą, nes jei teisės ir pareigos būtų grindžiamos tik piliečių asamblėjos sprendimais, tada jos gali būti pakeistos bet kurią akimirką. Vyriausybės ir tarptautinės organizacijos negali užmiršti teisių objektyvumo ir neliečiamumo.

Asmens centriškumas turi būti gairė tarptautinio bendradarbiavimo projektuose vystymuisi skatinti. Šie projektai turi įtraukti tuos, kam jie skirti. Tarptautinės institucijos turėtų peržiūrėti savo biurokratinius aparatus, kurie pernelyg brangiai kainuoja. Atsitinka, kad vargšai pasitarnauja išlaidžių biurokratinių organizacijų išlaikymui.

Penktajame skyriuje kalbama apie žmonių šeimos bendradarbiavimą. Tautų vystymasis priklauso nuo pripažinimo, kad jos sudaro vieną šeimą. Popiežius pabrėžia subsidiarumo principą, kuris yra geriausia priešnuodis prieš kiekvieną paternalistinio globojimo formą. Tarptautinė pagalba kartais gali išlaikyti tautas priklausomybės būsenoje. Turtingos valstybės turėtų skirti didesnę pagalbą besivystantiems kraštams, taip pat daryti prieinamą išsilavinimą ir integralią formaciją. Šventasis Tėvas taip pat rašo apie migracijos fenomeną, pasiekusį epochinį mastą. Jokia šalis šiandien negali pati viena išspręsti migracijos problemų. Antra vertus, kiekvienas migrantas yra asmuo, kuris turi teises, gerbtinas visose situacijose.

Šeštajame ir paskutiniajame enciklikos skyriuje kalbama apie tautų vystimąsi ir techniką. Popiežius pataria saugotis „promėtėjiškos pretenzijos“ su technikos „stebuklų“ pagalba sukurti ką tik panorėsi. Technikai negali būti suteikta absoliuti laisvė. Šiandien vyksta kultūrinė kova tarp techninio absoliutizmo ir žmogaus moralinės atsakomybės bioetikos lauke. Protas be tikėjimo gali pasimesti visagalybės iliuzijoje.

Enciklikos pabaigoje Benediktas XVI pabrėžia, kad vystymuisi reikia krikščionių, su maldai iškeltomis rankomis, su meile ir atleidimu, savęs atsisakymu, kito priėmimu, teisingumu ir taika.