Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti
sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis
jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos
sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“
Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent
savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio
stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu,
ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6,1-6)
SILPNŲJŲ STIPRYBĖ
Šio
sekmadienio Evangelija kupina atviros nuostabos.
Nazareto gyventojai stebisi,
matydami mažąjį Jėzų, kuris, užaugęs jų mieste, dabar grįžo jau kaip garsus pranašas.
Jėzus
gi stebisi Nazareto gyventojų netikėjimu...
Tai negatyvi nuostaba, bendras
skausmas, tarpusavio nesupratimas, kuris tuo skaudesnis, kad visa tai vyksta Nazarete,
o Jėzaus klausosi jo vaikystės žaidimų draugai. Be abejo, jų tarpe buvo ne vienas,
anksčiau pirkęs visų gerbiamo dailidės padarytus baldus, tačiau dabar besipiktinantis,
kad to paties dailidės sūnus, niekuomet nesimokęs jokioje rabinų mokykloje, įsikalė
sau į galvą mintį vadintis pranašu...
Ar neatrodo, kad taip atsitinka ir mūsų
laikais?
Tikintieji ne kartą piktinasi, kad Dievo Žodis, išganymo žodis, kuris
atverčia ir pripildo sielą, buvo patikėtas silpnoms mokinių rankoms.
Kaip tik
todėl ir norėčiau kalbėti apie silpnumą: apie tikinčiųjų ir naujųjų pranašų, kurie
taip pat yra Bažnyčios nariai, silpnumą. Tai tikras silpnumas, istorinė realybė, liudijanti,
kiek daug kartų klydo popiežiai, vyskupai, kunigai ir eiliniai krikščionys. Viskas
atrodo labai paprasta: iš tiesų dažnai tikėjimo žmonės skelbiamo liudijimo nesugeba
patvirtinti nei savo gyvenimu, nei malda, nei tolerancija, nei pagarba Evangelijai.
Į
tai žvelgdami žmonės greitai padaro išvadą, kad Evangelija, ko gero, yra tik apgaulė,
o jos skelbėjai – apsukrūs moralizuojantys apsimetėliai. Toks vertinimas yra įprastas
mūsų laikais, kai moralinio tyrumo visuomet reikalaujama iš kitų, o save stengiamasi
pateisinti.
Vis dėlto, kažkas panašaus įvyko ir Nazarete...
Jėzus nebuvo
priimtas sinagogoje, nes Jo klausytojai palaikė Jį pernelyg gerai pažįstamu, banaliu
žmogumi, kuriam trūksta asketiškumo, išskiriančio tikrai religingą asmenybę iš minios.
Jėzus atrodė perdaug paprastas, kad galėtų kalbėti apie Dievą.
Iš tikrųjų krikščionys
nėra tobuli ir veikiausiai nėra geresni už kitus bei labai malonūs, tačiau to nepakanka,
kad būtų galima atmesti Žodį, sustabdyti Kristų, kad būtų galima neskelbti Evangelijos.
Apaštalai irgi buvo gana tolimi mūsų susikurtam asketiškumo idealui, savo silpnumą
irgi išgyveno su visu tragiškumu, tačiau Jėzus pasirinko juos, nes norėjo, kad jie
sugebėtų atjausti kitų menkumą, pirmiausia priimdami savąjį.
Bažnyčia nėra
vien tik tobulųjų, teisiųjų ir tyrųjų bendruomenė. Tai vaikų, kurie atrado sutaikinimą
Tėvo glėbyje, būrys.
Mums ne visada lengva tai priimti, kyla pagunda šiek –
tiek pataisyti Evangeliją, nes mes, kaip atrodo, esame truputėlį geresni už tuos,
kuriuos kritikuojame, tačiau iš tiesų Dievas laukia savo vaikų, mokančių priimti save
ir kitus tokiais, kokie jie yra, nebijo pripažinti savo ribotumo ir nejaučia poreikio
pažeminti kitą, kad patys jaustųsi geresni.
Juk apie tai ir kalbėjo Jėzus tą
dieną Nazareto sinagogoje... (Mons. Adolfas Grušas)