Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių homilija: Kristus, sielų vyskupas, yra vyskupiškos ir kunigiškos tarnystės prototipas

Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių metu popiežius įteikė palijus 34 arkivyskupams metropolitams. Kreipdamasis į juos Mišių homilijoje Šv. Tėvas kalbėjo apie vyskupų vaidmenį siekti jiems pavestų tikinčiųjų sielų gerovės. Pauliaus metais stengėmės iš naujo įsiklausyti į tai ką mums sako Tautų apaštalas Paulius, kad iš naujo išmoktume tikėjimo alfabetą. Naujojo Testamento kanone, greta garsiųjų Pauliaus laiškų, yra du apaštalo Petro laiškai, kurių vienas yra užbaigiamas Petro iš Romos siunčiamais linkėjimais. Romos Bažnyčią Petras laiške vadina „kartu išrinktąją“, paliudydamas, kad ji priklauso didžiajai visų vietinių bažnyčių bendruomenei, kurią Dievas pakvietė sudaryti tautą, kad per ją Dievas įžengtų į žmonijos istoriją.

Pirmajame laiške Petras kalba visų laikų ganytojams kaip tasai, kurį Viešpats asmeniškai įpareigojo ganyti jo avis ir kartu suteikė ypatingą kunigišką siuntimą. Tad ką Peras sako mums dabar, kai Bažnyčioje minimi Kunigystės metai? Petrui kunigystės pradžia yra pats Kristus, kurį jis vadiną „sielų ganytoju ir sargu“ (1 Pt 2,25). Žodžiu „sargas“ yra verčiamas graikiškas žodis „episcopos“, t.y. vyskupas. Kiek vėliau tame pačiame tekste Kristus yra vadinamas „Vyriausiuoju Ganytoju“. Tačiau apie ką mąstė Petras, kai taip neįprastai vadina Kristų „vyskupu“, t.y. „sielų vyskupu“. Graikiškame žodyje „episcopos“ telpa žodis „žiūrėti“. Todėl terminas pažodžiui reiškia „prižiūrėtoją“, arba „sargą“. Tačiau tikrai Petras nekalba apie išorinę priežiūrą, kokia užsiimti tenka kalėjimo sargui. Petras kalba apie žvelgimą „iš aukšto“, stebėjimą iš Dievo perspektyvos, kuris yra stebėjimas tarnauti trokštančios meilės akimis. Iš Dievo perspektyvos yra matoma esmė, vidinis žmogus. Kristus, kaip sielų ganytojas, siekia apsaugoti žmogaus siela nuo sustabarėjimo, kad žmogus neprarastų esmės, gebėjimo atsiverti tiesai ir meilei, kad pažintų Dievą, kad nepaklystų akligatviuose, neklaidžiotų atskirtas, o būtų atviras visumai. Kristus, kaip sielų vyskupas, yra bet kokios vyskupiškos ir kunigiškos tarnystės prototipas. Būti vyskupu ir kunigu šioje perspektyvoje reiškia užimti Kristaus poziciją, t.y. mąstyti, matyti ir veikti iš jo aukštumos, būti pasirengusiems jo pavyzdžiu tarnauti žmonėms, idant jie surastų gyvenimą.

Vilnonė palijaus juosta, kuria nuo šiandien būsite apjuosti, liudija Kristaus avinėlius ir avis, kurias Prisikėlęs Viešpats pavedė ganyti Petrui, primena Jėzaus Kristaus kaimenę, kurią esate pašaukti ganyti bendrystėje su Petru, primena patį Kristų, kuris kaip Gerasis Ganytojas, ant pečių užsidėjo paklydusią avį, t.y. visą žmoniją, kad ją pervestų į namus, primena ir tai, jog jis pats, Vyriausias Ganytojas, panorėjo tapti avinėliu, kad iš vidaus pasirūpintų visų mūsų likimu, iš vidaus atvestų ir išgydytų. (sk)