Tradicija turi ne įkalinti praeityje, bet įkvėpti dabartį

Prieš kelias dienas Venecijoje vyko fondo „Oasis“ surengta konferencija, kurioje septynios dešimtys dalyvių diskutavo apie tai, kas yra tradicija mūsų laikais ir kaip ji suprantama bei išgyvenama islame ir krikščionybėje. Vienas iš pranešėjų buvo jėzuitas Samir Khalil Samir, daug metų dirbantis Libane, žinomas islamologas ir Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenių istorijos bei kultūros žinovas.

Anot t. Samir, tradicija yra vertingo žinojimo perdavimas tam, kad vėliau jis būtų toliau perduodamas kitiems. Tradicijos prielaida yra jos tęstinumas šiandien. Todėl ji negali būti suprantama, kaip kelias atgal, tačiau kaip šaknys, kurios įkvepia dabartį. Tapatybė, tęstinumas ir atsinaujinimas, tokie yra gyvos tradicijos požymiai.

Jei tradicija orientuojasi tik į praeitį, susitapatina tik su praeitimi ir nebeįkvepia dabarties, tada ji miršta. Ji sakralizuojama, išaukštinama, tačiau tai tuo pat metu rodo, jog ji nebesuprantama ir palaidojama.

Arabų ir musulmonų visuomenės dažnai atsiduria šioje situacijoje. Jos nebeturi ateities ir netgi dabarties. Lieka tik praeitis, išaukštinama ir sakralizuojama.

Bet tokiu būdu tik sustiprinama dvasinė ir kultūrinė mirtis. Dabartiniame islamo pasaulyje „tradicija“ reiškia sugrįžimą prie VII amžiaus papročių. Dažnai sustojama prie išorinių ženklų: barzdos, rūbų...

Ir priešingai, krikščionybėje, ypač vakarų pasaulyje, pastebima tendencija visiškai atmesti tradiciją. Manoma, kad jei nori būti šiuolaikišku, tai reikia užmiršti arba paneigti praeitį, taip rizikuojant prarasti šaknis bei autentiškumą. Šis pavojus ypač jaučiamas Europoje. Viena iš reakcijų į jį: krikščioniškas tradicionalizmas, labai pabrėžiant vieną ar kitą tradicijos elementą.

Arabų pasaulyje, anot t. Samir, yra jaučiama modernybės, ateinančios iš vakarų, baimė, nors IX-XI amžiuose musulmonų pasaulis buvo modernybės šaltinis. Musulmonams modernybė atgrasi dėl vieno aspekto: dėl nutolimo nuo religijos. Todėl kai kurie modernybę vertina kaip naujos pagonybės formą ir pagrindo ieško idealizuotuose praeities amžiuose. Pastarieji suvokiami kaip „rojus žemėje“. Pavojus yra tame, kad jie yra „už mūsų“, o ne „priešais mus“.

Todėl, jei islamas nori atsinaujinti, turi priimti iššūkį, metamą modernybės ne tik jam, bet ir kitoms religijoms. Krikščionybė su šiuo iššūkiu susiduria kasdien.

Iš kitos pusės, iššūkio priėmimas nereiškia, jog reikia priimti kiekvieną naujovę vien todėl, kad tai naujovė. Reikia vertinimo, skyrimo.

Reikia rasti pusiausvyrą tarp praeities ir ateities, tarp tradicijos, kuri turi ne įkalinti, bet įkvėpti, ir modernybės, kuri ne visada sutampa su laisve ir išlaisvinimu.

Islamas šiuo keliu žengė XIX amžiaus pabaigoje, tačiau XX amžiaus viduryje sustojo, nustelbtas kitų ideologijų ir judėjimų: nacionalizmo ar panarabizmo. Ir šioje situacijoje galbūt būtent krikščionys arabai, kaip jau yra buvę praeityje, gali padėti islamui atsinaujinti ir vertinti, išlaikant tai kas vertinga.

Visi, tiek krikščionys, tiek musulmonai susiduria su tais pačiais iššūkiais. Tad tarpusavio bendradarbiavimas, be priešstatos, atneštų naudos visiems.

Tradicija turi būti gyvenimo šaltiniu, kitaip reikštų, kad ji mirusi. Norint pasiekti harmoniją ir tikrą laisvę, reikia kritikos ir vertinimo, - baigdamas sakė t. Samir Khalil Samir. (rk)