Naujas požiūris į prigimtinį įstatymą

Neseniai Tarptautinė teologinė komisija paskelbė dokumentą „Ieškant visuotinės etikos: naujas žvilgsnis į prigimtinį įstatymą“.

Šiuo dokumentu siekiama tęsti diskusiją apie prigimtinį įstatymą mūsų dienomis. Ne paslaptis, kad prigimtinio įstatymo doktrina, Bažnyčioje priimta pirmaisiais amžiais, šiandien nėra populiari teisės, politikos, etikos teorijose. Kita vertus, tai anaiptol nereiškia, jog ji nebeturi parako parakinėje.

Kaip minėta, dokumento autorė yra Tarptautinė teologinė komisija. Tai institucija, sudaryta iš maždaug trisdešimties kompetencija pasižyminčių teologų, priklausančių įvairioms tautoms ir teologijos mokykloms. Jos paskirtis yra Šventojo Sosto konsultavimas sudėtingais ir svarbiais klausimais. Prigimtinio įstatymo doktrina, be abejo, vienas iš tokių. Dabartinis dokumentas yra trejus metus, nuo 2006 iki 2008, Komisijoje vykusių diskusijų ir darbo rezultatas.

Kaip jau sako pati dokumento antraštė, jame nepateikiama nauja prigimtinio įstatymo doktrina, tačiau jos patikslinimas ir kai kurių įžvalgų išplėtojimas šiandieninių ginčų ir realijų kontekste.

Bandant trumpai nusakyti prigimtinio įstatymo doktriną, tai būtų galima padaryti tokiais žodžiais : ši doktrina tvirtina, jog asmenys ir bendruomenės yra pajėgūs, proto šviesoje, atpažinti kai pamatines moralinio elgesio gaires, atitinkančias paties žmogaus prigimtį. Tas gaires galima išreikšti objektyviais ir visuotiniais priesakais. O pastarieji gali tapti juridinių ir politinių normų turiniu.

Pavyzdžiui, žmogus gali protu suvokti, kad jis, kaip, beje, ir kiekviena kita gyva būtybė, yra linkęs gyventi, save saugoti ir plėtoti savo egzistenciją. Kas nėra patyręs spontaniškų savisaugos reakcijų, kokios nors tikros ar tariamos grėsmės akivaizdoje? Šioje patirtyje, bendroje visiems žmonėms, atpažįstame moralinę gairę – mūsų fizinė gyvybė ir jos integralumas yra gėris, kurį turime saugoti. Ši formuluotė ir yra tas „objektyvus bei visuotinis“ priesakas. Sekantis žingsnis yra šią antropologinę nuostatą (prigimtinį įstatymą) paversti konkrečiomis juridinėmis ir politinėmis normomis. Šis žingsnis visada turi savo kultūrinį ir istorinį kontekstą, todėl niekada nebus realizuojamas vienodai visais laikais, skirtingose visuomenėse. Anot dokumento autorių, prigimtinio įstatymo tapimas konkrečiomis juridinėmis nuostatomis yra dviejų pakopų: nuo prigimtinės teisės iki pozityvios teisės.

Antai, turime prigimtinio įstatymo priesaką – gyvybę reikia saugoti. Šis priesakas paverčiamas prigimtinės teisės norma: nežudyk. O pastarasis vėliau tampa pozityviosios teisės normų turiniu, pavyzdžiui, baudžiamojo kodekso normomis dėl žmogžudystės. Galime eiti ir kitu keliu: gyvybės saugojimo priesaką realizuoti, pavyzdžiui, žmogaus teisių sistema – teise į maistą, į būstą, į saugų darbą, trumpai tariant, į tai, kas padeda saugiai gyventi.

Toks prigimtinio įstatymo ir laipsniško proceso, jį paverčiant konkrečiomis juridinėmis normomis, suvokimas leidžia atsikirsti dažnai girdimiems priekaištams. Antai, dažnas išgirdęs sąvoką „prigimtinis įstatymas“ įsivaizduoja fizikos dėsniams griežtumu prilygstančių objektyvių normų visumą, jėga primetamų asmeniui iš išorės, taigi, paneigiančią jo laisvę arba tą faktą, kad kultūros lygyje egzistuoja tam tikras reliatyvizmas. Todėl renkamasi priešinga strategija: siekiant išsaugoti žmogaus laisvę teigiama, jog moralės srityje turime būtinai būti reliatyvistais.

Tačiau prigimtinis įstatymas yra ne žmogaus sąmonės ir sąžinės „išorėje“, bet „viduje“. Kaip minėta, jį protu gali atpažinti kiekvienas žmogus, o atpažinęs – laisvai pasirinkti atitinkamai elgtis ir tai paversti juridinėmis normomis. Iš kitos pusės, vieną prigimtinio įstatymo priesaką galima realizuoti įvairiais būdais, skirtingomis etinėmis ir politinėmis normomis. Gerai suprantama prigimtinio įstatymo doktrina neneigia istorinės ir istorinio skirtingumo dimensijos, nekelia reikalavimo suformuluoti kartą visiems laikams, visose situacijose ir visiems asmenims tinkamą etinę ar juridinę normų sistemą. O būtent pastarosios nebuvimą daugelis laiko „prigimtinio įstatymo doktrinos“ paneigimo įrodymu. (rk)