Šventasis Tėvas atvyko į San Giovanni Rotondo. T. Pijaus palikimas mums

Sekmadienio ryte popiežius Benediktas XVI lėktuvu ir vėliau automobiliu atvyko į San Giovanni Rotondo, kur daugelį metų iki pat mirties gyveno šventasis Pijus (1887 - 1968), vienuolis kapucinas. Tiesa, stiprus lietus kiek pavėlino popiežiaus atvykimą į už beveik 400 šimtus kilometrų į pietus nuo Romos esančią vietovę.

Pirmiausia Šventasis Tėvas aplankė t. Pijaus celę, o po to nusileido į šv. Malonės Marijos šventovės kriptą pasimelsti prie t. Pijaus žemiškųjų palaikų.

Po šio pirmojo pagarbos gesto t. Pijui, popiežius Benediktas XVI aukojo šventąsias Mišias maždaug 50 000 tikinčiųjų.

Šioje piligriminėje vietoje, kur viskas kalba apie tėvo Pijaus iš Petralčinos gyvenimą ir šventumą, pasak popiežiaus, jis džiaugiasi galėdamas švęsti Eucharistiją, slėpinį, kuris buvo t. Pijaus egzistencijos centre: jo pašaukimo pradžia, jo liudijimo jėga, jo pasišventimas aukai.

Šventasis Tėvas komentavo sekmadienio Evangelijos ištrauką, pasakojusią apie Jėzų, kuris, plaukė su mokiniais valtimi per ežerą. Pakilo toks stiprus vėjas ir didelės bangos, kad valtims kilo reali grėsmė nuskęsti. Tada išsigandę mokiniai pažadino ramiai miegojusį Jėzų, o šis sudraudė ir nuramdė įsisiautėjusią vėtrą ir ežero bangas, papriekaištavęs mokiniams dėl jų bailumo ir silpno tikėjimo.

Kai kur Biblijoje jūra yra suvokiama kaip grėsminga, chaotiška, griaunanti jėga, galiausiai demoniškos galios simbolis. Tik Dievas, Kūrėjas gali sutramdyti ir valdyti tokią galią. Todėl pasakojimas apie Jėzaus galią nuramdyti vėtrą ir ežero bangas rodo Kristaus viešpatystę neigiamoms jėgoms ir kreipia link jo dieviškumo. Neveltui išsigandę mokiniai po to klausė: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!”. Jų tikėjimas dar nėra tvirtas, jis dar sumišęs su baime. Tuo tarpu Jėzus per audrą ramiai miega. Tai rodo, jog jo atsidavimas ir pasitikėjimas Tėvu yra grynas ir visiškas. Dėl šios meilės jėgos jis jaučiasi visiškai saugus grėsminguose ežero vandenyse. Ši dieviška meilės jėga yra ta pati, kuria Jėzus atnaujina visą kūriniją.

Tačiau ateis metas, valanda, kada ir Jėzus patirs baimę ir kančią, kada ant savo pečių neš visos žmonijos nuodėmių naštą, griūvančia ant jo tarsi banga. Štai ši dvasinė audra bus tikrai baisi. Bus galutinis ir stipriausias blogio puolimas prieš Dievo Sūnų.

Bet ir tą valandą Jėzus neabejojo Dievo Tėvo galia ir jo artumu, nors tuo pat metu turėjo patirti didžiausią įmanomą atstumą, kuris yra tarp neapykantos ir meilės, tarp melo ir tiesos, tarp nuodėmės ir malonės. Jis visa tai patyrė pats, nuo pat suėmimo iki mirties ant Kryžiaus. Tą valandą Jėzus, iš vienos pusės, buvo visiškai viena su Tėvu, pilnai jam atsidavęs. Iš kitos pusės, vienydamasis su nusidėjėliais, buvo nuo Tėvo tarsi atskirtas ir paliktas.

Anot popiežiaus Benedikto XVI, kai kurie šventieji intensyviai ir asmeniškai išgyveno šią Jėzaus patirtį. Tėvas Pijus iš Petralčinos yra vienas iš jų. Nuolankus žmogus, paprastos kilmės, buvo „Kristaus pagautas“ ir tapo jo rinktiniu Kryžiaus galios instrumentu: meilės galios sieloms, atleidimui, susitaikymui, dvasinei tėvystei, vienybei su kenčiančiais. Stigmos jo kūne ypač artimai jį susiejo su Nukryžiuotoju ir Prisikėlusiuoju.

Šv. Pijus, kaip ir jo mokytojas šv. Pranciškus Asyžietis, patyrė tą pačią patirtį, apie kurią pasakoja apaštalas Paulius laiške Galatams : „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“.

Tai nereiškia tapatybės praradimo. Dievas niekad neištrina žmogiškumo, tačiau jį perkeičia su savo Dvasia ir nukreipia link Išganymo plano. Todėl t. Pijus išsaugojo visas savo žmogiškas savybes, savo temperamentą, tačiau visą tai atidavė Dievui.

Kaip Jėzui, taip ir t. Pijui tekusi didžiausia, tikroji kova, pasak popiežiaus Benedikto XVI, buvo ne susidūrimas su žemiškais priešais, o su blogio dvasia. Didžiausios „audros“, kurios jam grasino buvo demono puolimai, nuo kurių jis gynėsi „Dievo šarvais“, „tikėjimo skydu“ ir „Dvasios kardu, kuris yra Dievo Žodis“. Bet tuo pat metu, kaip ir Jėzus, rūpinosi kenčiančiais ir ligoniais, taip jau šiame pasaulyje liudydamas meilės pergalę prie nuodėmę ir mirtį. Vesti sielas ir lengvinti kančias: taip būtų galima apibendrinti t. Pijaus misiją.

Homilijoje popiežius Benediktas XVI atskirai kreipėsi į brolius kapucinus ir visus kitus, kurie yra t. Pijaus palikimo, kuris yra šventumas, paveldėtojai. Tėvo Pijaus šventumo pavidalas buvo dvigubas: malda ir gailestingumas.

Pirmiausia malda. Kaip ir visi didūs Dievo žmonės, t. Pijus pats tapo, siela ir kūnu, malda. Jo dienos buvo susiliejusios su nuolatos išgyvenama Rožinio malda, nuolatine Kristaus slėpinių meditacija ir vidiniu jų įsisavinimu, vienybėje su Mergele Marija.

Iš maldos, iš šio gyvo šaltinio tryško gailestingumas, gailestinga meilė artimui. Todėl t. Pijus buvo toks atidus pavieniams asmenims, šeimoms, konkrečioms jų gyvenimo situacijoms, bet ypač buvo arti ligonių ir kenčiančiųjų.

Tokiam t. Pijaus liudijimui turime būti dėmesingi ir šiandien, sakė popiežius. Anot jo, visada išlieka aktyvizmo ir sekuliarizmo rizika.

„Daugelis iš jūsų – vienuoliai, vienuolės ar pasauliečiai – turite tūkstančius užsiėmimų, kylančių iš rūpesčio piligrimais arba ligoniais, ir rizikuojate apleisti iš tiesų svarbų dalyką: Kristaus klausymąsi vykdant Dievo valią. Kai suprasite, kad esate arti šios rizikos, žvelkite į t. Pijų: į jo pavyzdį, į jo kentėjimus ir prašykite jo užtarimo, kad padėtų jums gauti iš Viešpaties jums reikalingos jėgos ir stiprybės“, - sakė Šventasis Tėvas. (rk)