Popiežius susitiko su „Alcide de Gasperi“ fondo tarybos nariais

Vidudienį popiežius Benediktas XVI priėmė „Alcide de Gasperi“ fondo tarybos narius. Visų pirma Šventasis Tėvas pasveikino Vatikano Popiežių salėję susirinkusius Fondo atstovus, bei dalyvaujančius buvusį Italijos politiko Alcide de Gasperi ilgametį bendradarbį Giulio Andreotti bei dukterį Maria Romana. Popiežius pažymėjo, kad Alcide de Gasperi buvo iškyli asmenybė, socialinių pokyčių Italijoje ir Europoje metu sugebėjusi efektyviai darbuotis visuotinio gėrio labui, savo tikėjimą paversti konkrečiais darbais. Tarp visų kitų politiko nuopelnų popiežius paminėjo tai, kad de Gasperi sugebėjo išmintingai vadovauti Italijos atstatymui, gynė laisvę ir demokratiją, sutvirtino Italijos įvaizdį tarptautinėje plotmėje bei skatino ekonominį vystymąsi, dalyvaujant visiems geros valios žmonėms.

Popiežius atkreipė dėmesį į tai, kad de Gasperi asmenyje susiderino dvasingumas ir politika, kurie atsispindėjo jo visuomeninėje ir dvasinėje veikloje. Kad tai galėtume suprasti, negalima tik išvardinti pasiektus politinius rezultatus, bet reikia atkreipti dėmesį ir į de Gasperi subtilų ir tvirtą tikėjimą, kuris nuolatos maitino protą ir veiklą. Jo tvirtų evangelinio liudijimo šaknų reikia ieškoti iš šeimos gautame žmogiškame ir dvasiniame auklėjime, kur meilė Kristui buvo kasdieninė duona ir kiekvieno pasirinkimo pagrindas. 1902 metais, būdamas dvidešimtmetis vaikinas, de Gasperi jau dalyvavo pirmajame Trento katalikų kongrese, kuriame nubrėžė apaštalinės veiklos linijas: „Nepakanka išsaugoti krikščionybę savyje, bet verta su visa didele katalikų kariauna kovoti ir sugražinti tikėjimui prarastas sritis“. Vėliau tai tapo de Gasperi visos egzistencijos programa.

Popiežius pacitavo de Gasperi laišką būsimai žmonai. Laiške rašo, kad nėra davatka ir gal net nepakankamai religingas, kaip turėtų būti, tačiau gyvas Kristaus Asmuo veda, užvaldo, pakelia kaip vaiką. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad nebestebina ir tai, kad savo labai užimtoje darbotvarkėje, visada palikdavo laiko maldai. O visada, kai tik būdavo įmanoma, dieną pradėdavo dalyvavimu šv. Mišiose.

Toliau Popiežius pacitavo vieną de Gasperi kalbą: „Demokratinėje sistemoje yra suteikiamas administracinis politinis mandatas su specifine atsakomybe [...], tačiau lygiagrečiai yra ir moralinė atsakomybė prieš savo sąžinę, kuri turi būti nuolatos nušviesta Bažnyčios doktrinos ir mokymo.“

Iš kitos pusės, popiežius Benediktas XVI, pripažino, kad buvo sunkumų ar net nesupratimų iš bažnytinio pasaulio pusės, tačiau de Gasperi nuoširdi ištikimybė Bažnyčiai niekados nesusvyravo. Bet priešingai, kiekvieną dieną de Gasperi visuomeninio gyvenimo pašaukimas buvo maitinamas ir formuojamas popiežių dokumentuose esančiomis moralinėmis ir socialinėmis direktyvomis.

Susitikimo su „Alcide de Gasperi“ fondo tarybos nariais pabaigoje Popiežius apibendrindamas kalbėjo, kad de Gasperi, nuolankus ir paklusnus Bažnyčiai, buvo savarankiškas ir atsakingas savo politiniuose sprendimuose, tačiau nesinaudojo Bažnyčia siekdamas politinių tikslų ir niekada nedarė kompromisų su savo sąžine. Savo gyvenimo pabaigoje de Gasperi teigė, jog padarė visą, kas buvo jo galioje ir sąžinėje yra ramybė. 1954 rugpjūčio 19 d. artimųjų apsuptyje de Gasperi, ištaręs tris kartus Jėzaus vardą, mirė.

Popiežius Benediktas XVI palinkėjo, kad de Gasperi patirties ir krikščioniško liudijimo atminimas būtų padrąsinimas ir paskata visiems, kurie rūpinasi Italijos ir kitų tautų likimu. (kl)