Dvyliktasis eilinis sekmadienis

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!” (Mk 4, 35-41)

TIKRAS DIEVAS, Mons. Adolfas Grušas:

Šio sekmadienio Evangelijoje dar kartą girdime visiems mums jau gerai žinomą pasakojimą apie audros nutildymą, kai atėjus vakarui Jėzus liepė savo mokiniams irtis į kitą ežero krantą.

Ko gero, tam tikru momentu visi pajuntame poreikį persikelti į kitą krantą. Tiesa, nereikėtų tuojau pat galvoti apie visų mūsų laukiančią mirtį. Gyvenime visiems ne kartą tenka ieškoti prasmės ir gyvenimo pilnatvės tada, kai, atrodo, jog viskas yra aišku…

Kaip tik tada ir verta prisiminti šio sekmadienio Mišių Evangelijos žodžius, kai pats Išganytojas mus ragina keltis į kitą krantą, o tai reiškia: nepasilikti toje pačioje vietoje, nepriprasti prie esančios padėties. Jis kalba apie mūsų tikėjimą, nes tikėjimas visuomet yra susijęs su pasikeitimais. Priešingai, negu galvoja dauguma, buvimas Jėzaus mokiniu yra nepaprastai dinamiškas, nes mes sekame Tą, kuris neturėjo kur galvos priglausti. Visuomet, kai kyla pagunda manyti, kad jau pasiekėme savo tikslą, Viešpats mus ragina eiti toliau, keltis į kitą krantą.

Kalbant apie šį persikėlimą, verta atkreipti dėmesį į vieną detalę, kurią savo pasakojime pabrėžia evangelistas Morkus: „Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo“.

Jei mes iš tiesų norime keltis į kitą savo tikėjimo krantą, atlikti rimtą, jei reikia, ir skausmingą, bet tikrą kelionę, padedančią mums augti žmogiškąja ir dvasine prasme, mes drauge su savimi turime pasiimti ir Jėzų, tokį, koks Jis yra. Tai neturi būti politikų, žurnalistų ar ekstrasensų Jėzus, kurį kiekvienas jų mėgina atrasti kas kelios savaitės, kad tokiu būdu neva demaskuotų blogus kunigus, slepiančius nuo tikinčiųjų tikrąjį Dievo veidą. Drauge tai negali būti ir nusaldintas pamaldžių fanatikų Jėzus, bet tikras Jėzus, „toks, koks yra“.

Žinoma, toks Dievas gal ir nėra labai patogus, nes Jis ne visuomet pagiria ir ne visuomet sako mums patinkančius dalykus, bet juk iš tiesų geriau reiklus, tačiau tikras, negu pataikaujantis, bet netikras Dievas. Tikintysis turi turėti drąsos priimti Dievą tokį, koks Jis iš tiesų yra, o ne tokį, kokio norėtų, kad Jis būtų.

Deja, kaip tik tada, kai ryžtamės rizikuoti, leistis į kelionę su Jėzumi, mūsų valtį pradeda svaidyti audros bangos…

Atrodytų, tikra nesėkmė…

Gyvenime būna akimirkų, kai mums pradeda atrodyti, jog skęstame mūsų skausmo ar klaidų bangose. Galvojome, kad jau viską matėme, tačiau, nežiūrint visų mūsų, kad ir nuoširdžių pastangų, susiduriame su dar didesniu skausmu, atrodytų, nepakeliamu išmėginimu. Užplūsta noras numirti, nebebūti, niekuomet neegzistuoti…

Netgi tikėjimą, rodos, nuplauna tos skausmo bangos. Tikime, kad Dievas yra, tačiau nebežinome, kur Jis, nesuvokiame, ką Jis veikia, leisdamas mums kentėti. Žinome, kad Jis yra su mumis, tačiau Jo buvimas toks nepastebimas, jog kartais net atrodo, kad Jam nerūpi mūsų kančia. Kai kurie netgi pradeda aimanuoti, sakydami, jog pats Dievas jiems siunčia kančias, kaip nuvalantį išbandymą.

Kodėl taip būna? To nežinau nei aš, nei šventasis Petras, nei evangelistas Morkus, kuris surašė tai, ką girdėjo iš šventojo Petro. Jie sako tik viena: atėjus audrai, Jėzus miegojo…

Dievas miega, tačiau lieka su mumis, kad iki galo pasidalytų mūsų likimu. Jis miega ir neįsiterpia, nes nori leisti mums parodyti savo sugebėjimus ir kilnumą, galynėjantis su gyvenimo sunkumais. Mes pernelyg dažnai reikalaujame Dievo pagalbos ten, kur puikiausiai galėtume susitvarkyti patys. Kažkodėl nepasitikime Dievu, kuris žino mūsų kančias ir gali nutildyti visas audras. Juk Jis yra su mumis ir tuomet, kai aiškiai savo veikimo ir neparodo.

Kaip tik todėl, nurimus audrai, Jėzus kreipiasi į apaštalus su švelniu priekaištu: „Ar jums dar tebestinga tikėjimo?“

Turėtume pripažinti, kad tikrai neturime tokio tikėjimo, kuris padėtų mums leistis į kelionę audringa jūra. Perdaug dažnai mūsų menkutis tikėjimas panašus į draudimo sutartį: jei viskas sekasi gerai, tada pripažįstu, kad Dievas yra, tačiau jei kas nesiseka, Dievas man atrodo, kaip visagalis sadistas, visiškai nesirūpinantis manimi, jei gyvenimas sekasi, tuomet Dievas yra geras, tačiau jei jame yra vargų, tada Dievas yra blogas.

Nelemtas žmogiškas silpnumas!

Viešpats Jėzus atnešė mums kitokią žinią, parodė kitokį Dievo veidą. Tai Dievas, kuris dalijasi savo meile, Dievas, kuris viską žino, Dievas, kuris kenčia, pažįsta visas mūsų audras, bet nejaučia baimės.

Baimės neturime jausti ir mes, jei tik su savimi pasiėmėme Jėzų tokį, „koks Jis yra“…