Žmogaus asmens genome glūdi giliausias Švč. Trejybės pėdsakas

Sekmadienio vidudienį Šventasis Tėvas pasirodė, kaip įprasta, prie savo namų lango ir laimindamas visus susirinkusiuosius Šv. Petro aikštėje vadovavo tradicinei vidudienio maldai, kurios metu, pasibaigus Velykų laikotarpiui, vėl kalbama „Viešpaties Angelo“ malda. Prieš maldą popiežius Benediktas XVI kreipėsi į maldininkų minią trumpa kalba apie Šv. Trejybę, mat sekmadienio liturgijoje buvo minima būtent Šv. Trejybės šventė. Štai Šv. Tėvo sekmadienį pasakyta kalba:

Po Velykų laikotarpio, kurio kulminacinis įvykis buvo Sekminių šventimas, liturgija numato tris kitas Viešpaties iškilmes: Švč. Trejybės šventę, kuri buvo atšvęsta šį sekmadienį, ketvirtadienį Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, kuri daugelyje šalių, kaip Italijoje, bus švenčiama sekmadienį, ir penktadienį Švč. Jėzaus Širdies iškilmę. Kiekviena iš šių liturginių švenčių apjungia visą krikščioniškojo tikėjimo slėpinį. Tai Vieno ir Triasmenio Dievo tikrovė, Eucharistijos sakramentas bei Kristaus asmens dieviškas ir žmogiškas centras. Tai iš tiesų yra skirtingi išganymo slėpinio aspektai, kurie susumuoja visą Jėzaus apreiškimo kelią , nuo įsikūnijimo iki mirties ir prisikėlimo, iki pat žengimo į Dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimo.

Šiandien kontempliuojame Švč. Trejybę taip, kaip ją pažinti mums leido Jėzus. Jis mums apreiškė, kad Dievas yra meilė „ne asmens vienume, o Trijų asmenų prigimties bendrume“ (Dėkojimo giesmė). Jis yra Kūrėjas ir gailestingas Tėvas; Jis yra Vienatinis Sūnus, įsikūnijusi amžina Išmintis, už mus miręs ir priskėlęs; Jis taip pat yra Šventoji Dvasia, kuri viską, kosmosą ir istoriją, veda link pilnutinio ir galutinio išsipildymo. Trys Asmenys, kurie yra vienas Dievas todėl, kad Tėvas yra meilė, Sūnus yra meilė ir Šv. Dvasia yra meilė. Dievas visas - tik meilė, tyriausia, begalinė ir amžina. Dievas negyvena vienatvėje, o yra neišsemiamas gyvybės šaltinis, kuris nuolat dovanojasi ir bendrauja. Tą galime tam tikru būdu suvokti stebėdami tiek makrokosmosą, t.y. mūsų žemę, planetas, žvaigždes, galaktikas, tiek mikrokosmosą: ląsteles, atomus, elementarias daleles. Visame kas egzistuoja, tam tikru būdu yra įspaustas Švč. Trejybės vardas, nes visa būtis, iki paskutiniosios dalelės, yra bendraujanti, o per tai atsiskleidžia bendraujantis Dievas, galop atsiskleidžia kuriančioji Meilė. Viskas kyla iš mielės, linksta į meilę ir juda meilei skatinant, nors pagal skirtingą sąmoningumo ir laisvės laipsnį. „Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus Tavo vardas visoje žemėje!“ (Ps 8,2) – sako psalmistas. Kalbėdamas apie „vardą“ Šv. Raštas kalba apie patį Dievą, jo tikrąją tapatybę, kuri atsispindi visoje kūrinijoje, kurioje kiekvienas kūrinys, dėl to, kad yra ir dėl medžiagos, iš kurios yra sukurtas, rodo į transcendentinį Principą, į amžiną ir begalinį Gyvenimą, kuris save dovanoja, žodžiu, rodo į pačią Meilę. „Mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17,28), - pasakė Atėnų Areopage apaštalas šv. Paulius. Tvirčiausias įrodymas, kad esame sukurti pagal Trejybės atvaizdą yra šis: tik meilė mus daro laimingus, nes gyvename bendraudami, gyvename, kad kitus mylėtume ir būtume kitų mylimi. Pritaikant biologijos mokslų siūlomą analogiją galime sakyti, jog žmogaus asmens genome glūdi giliausias Švč. Trejybės, Dievo-Meilės pėdsakas.

Mergelė Marija, per savo pasišventusį nuolankumą tapo dieviškosios Meilės tarnaite. Ji priėmė Tėvo valią ir pradėjo Sūnų veikiant Šv. Dvasiai. Joje Visagalis sukūrė Jam dermą šventyklą ir pateikė kaip Bažnyčios slėpinio ir visų žmonių bendrystės namų pavyzdį ir atvaizdą. Tad Marija, Švč. Trejybės veidrodis, tepadeda mums augti Trejybės slėpinio tikėjime.

Po kalbos, Šv. Tėvas vadovavo „Viešpaties Angelo“ maldai ir suteikė visiems dalyvavusiems apaštališką palaiminimą. Po to popiežius prancūziškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai, lenkiškai ir itališkai pasveikino atskiras maldininkų grupes, drauge visiems linkėdamas gražaus sekmadienio. (sk)