Patriarcho Baltramiejaus I žinia Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos proga

Birželio 5-ąją Jungtinių Tautų Organizacijos kalendoriuje yra minima „Pasaulinė aplinkos apsaugos diena“, kuria siekiama atkreipti tarptautinės bendruomenės ir pavienių žmonių dėmesį į aplinkosaugines problemas ir klausimus. Tai, kad „Pasaulinė aplinkos apsaugos diena“ įsteigta 1972 metais, rodo, kad tokio dėmesio reikia jau seniai.

Tradicinį laišką paskelbė Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, jau daugelį metų skiriantis didelį dėmesį žmonijos ir aplinkos sąveikos temai, žinoma, iš krikščioniškos perspektyvos, kaip tai iliustruoja šių metų laiško antraštė: „Krikščioniška pareiga saugoti kūriniją“.

Patriarchas Baltramiejus I savo laiške rašo, kad gamtos apsauga nėra kelių žmonių „romantiški idealai“, tačiau bendras visų interesas, nes ekologinė krizė gali tapti labai rimta grėsme ne tik žmonėms, bet ir kitoms gyvybės formoms. Yra sąryšis tarp ekologinės krizės, žmonijos socialinės ir ekonominės veiklos bei aplinkos apsaugos.

Krikščionims Dievas yra viso pasaulio kūrėjas, sukūręs tokią tvarką, kurioje aplinka ir žmonija yra neatskiriamai susiję. Biblijoje taip pat skaitome, jog Dievas leido žmonijai „valdyti“ ir naudotis pasauliu, tačiau atsakingai. Tad ekologinė dimensija tuo pačiu metu yra atsakomybės dimensija. Aplinkos griaunantis išnaudojimas ar net sunaikinimas yra Dievo duotos atsakomybės pamynimas, taigi, nuodėmingas aktas, kuriuo paniekiname Dievo kūriniją. Nors ir netrūksta tokio nuodėmingo elgesio iliustracijų, tačiau dabar svarbu, kad ekologinė atsakomybė tūrėtų savo vietą kiekvieno žmogaus sąžinėje.

*

2002 metais Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I ir popiežius Jonas Pauliaus II kartu paskelbė deklaraciją, kurioje rašoma, jog „kūrinijos centre Dievas pastatė mus, žmogiškas būtybes, su mūsų neatskiriamu orumu. Nors turime daug bruožų, kuriais dalijamės su kitomis gyvomis būtybėmis, visagalis Dievas su mumis žengė toliau. Mums davė nemirtingą sielą, savimonės ir laisvės šaltinį, pažintines galias, darančias mus panašiais į Jį“. Tačiau žmogui nusidėjus pirminė tvarka buvo sugriauta, Dievo planas atmestas. Šioje perspektyvoje dabartinės socialinės ir aplinkos krizės šaknys yra žmogui patikėto mandato išmintingai prižiūrėti kūriniją nevykdymas.

Todėl reikia nuolankumo ir atgailos, pripažinimo, kad reikia atnaujinti požiūrį i save patį, į santykius su kitais ir su pasauliu. Ekologinė problema nėra tik techninė ar ekonominė. Ji turi moralinę ir dvasinę dimensiją. Pirmiausia mūsų širdyje turi įvykti tas pokytis, kuris leis pakeisti mūsų gyvenimo būdą, mūsų gamybos ir vartojimo modelius.

Deklaracijos pabaigoje priduriama, kad dar nėra „per vėlu. Dievo pasaulis turi neįtikėtiną gijimo galią. Tik per vienos kartos gyvenimą galėtume žemėje palikti teisingą kryptį mūsų vaikų ateičiai. Linkime, kad būtent mūsų, šiandienos karta tai padarytų, su Dievo pagalba ir palaiminimu“.

*

Kalbant apie tuos, kurie daug stengėsi, kad pasaulis „eitų teisinga kryptimi“, dera paminėti prieš kelias dienas, birželio 1-ąją mirusį br. Thomas Berry, katalikiškos Pasionistų kongregacijos narį, kunigą ir ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose žinomą teologą, kuris dešimtis metų savo darbo pašventė būtent ekologijos, žmonijos, pasaulio, religijų sąsajų temoms. Tėvas Berry mirė sulaukęs 94 metų.

Jo moksliniai interesai buvo nepaprastai platūs, apimdami daugybės kultūrinių ir religinių pasaulio tradicijų studijas, nuo Indijos religijų iki gentinių apeigų. Tačiau taip pat idėjų istoriją, kosmologiją ir religijų įtaką žmonijos nuostatoms bei elgesiui pasaulio atžvilgiu. Vienas iš žinomiausių jo darbų yra 1988 metais publikuotas veikalas „Žemės sapnas“, kartu su kitais pelnęs jam „eko-teologo“ epitetą. (rk)