Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie Rabaną Maurą santrauka.

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie aštuntojo amžiaus pabaigoje ir devintojo pirmoje pusėje gyvenusį vienuolį ir krikščionių rašytoją Rabaną Maurą, savo amžininkų ir vėlesnių kartų krikščionių vadintą „Vokietijos mokytoju“.

Jis gimė Maince apie 780 metus. Jaunystėje tapo vienuoliu ir įgijęs gerą išsilavinimą greit tapo savo laiko garsenybe. Ne vienas to meto kunigaikštis jį kvietėsi patarėju. Rabanas Mauras pagarsėjo kaip teologas ir egzegetas, filosofas ir poetas, ganytojas ir Dievo žmogus. Fuldos, Mainco, Limburgo ir Vroclavo vyskupijos jį garbina kaip palaimintąjį. Gana gausus iki mūsų dienų išlikęs jo rašytinis palikimas. Devynioliktajame amžiuje Prancūzijoje sudarytoje kunigo Migne milžiniškoje Lotynų patrologijos serijoje Rabano Mauro kūriniams skirti net šeši tomai. Vienas garsiausių šiam primojo krikščionybės tūkstantmečio autoriui priskiriamų kūrinių yra himnas Šventajai Dvasiai „Veni Creator“, kuris yra ir nuostabi giesmė, ir puiki krikščioniškos pneumatologijos sintezė.

Būdamas vienuolis, Rabanas Mauras taip pat daug dėmesio skyrė liturgijai. Remdamasis Bažnyčios tėvais komentavo liturginių veiksmų prasmę. Nemaža jo kūrybos dalis yra Šventojo Rašto egzegezės tekstai. Tarp jo kūrinių yra ir vadinamųjų „Penitenciarijų“ – tai yra jo gyvenamiems laikams būdingų nuodėmių ir atgailų už atitinkamas nuodėmes sąrašų. Tačiau svarbiausias jo palikimas, - sakė popiežius bendrosios audiencijos dalyviams, - yra tai, kad Rabanas Mauras visų pirma buvo Dievo žmogus ir Bažnyčios žmogus. „Kas yra aplaidus ir nekontempliuoja Dievo, tas netenka Dievo šviesos“, - viename savo raštų sako Rabanas Mauras. „Ir kas leidžia šio pasaulio rūpesčiams užvaldyti savo mintis, kas leidžia, kad jį užgriūtų šios pasaulio reikalai, tas galiausiai tampa visiškai nepajėgus suprasti Dievo slėpinių“. Manau, - sakė popiežius baigdamas katechezę, - kad šituos žodžius Rabanas Mauras skiria ir mums. Dirbdami ar ilsėdamiesi, visada turime surasti laiko Dievui, atverti jam savo gyvenimą, skirti jam kad ir trumpas maldos akimirkas, o visų pirma deramai švęsti sekmadienį – Viešpaties dieną. Nes tik šitaip mūsų gyvenimas bus tikrai didis ir tikras gyvenimas. (jm)