Prancūzijos liuteronai ir reformatai eina susivienijimo keliu

Dar 2008 metais Prancūzijos evangelikų liuteronų ir reformatų Bažnyčios nutarė regioniniuose sinoduose (susirinkimuose) diskutuoti apie susivienijimo galimybę. Prieš savaitę vykusiuose nacionaliniuose sinoduose abi Bažnyčios patvirtino, jog yra pasiryžusios eiti susivienijimo keliu. Galbūt jau 2013 metais galėtų būti sukurta „Jungtinė protestantų Bažnyčia“ Prancūzijoje, su vienu nacionaliniu sinodu, viena taryba ir jos pirmininku, viena sielovadine struktūra. Tai nereiškia, kad liuteronų ir reformatų skirtumai išnyktų, tačiau abi Bažnyčios įsitikinusios, kad subrendo laikas, kai šie skirtingumai nebėra suvokiami kaip asmenis ir bendruomenes skiriančios sienos.

Šios sienos buvo atsiradusios dar pačioje Reformos pradžioje, dėl doktrinos ir bažnytinės praktikos sampratų skirtingumo tarp Liuterio, davusio pradžią liuteronybei, ir Cvinglio bei Kalvino, padėjusių pagrindus reformatų tradicijai. Nors buvo ne vienas bandymas rasti sutarimą ir šias pastangas kartais lydėdavo dalinė sėkmė, tačiau didžiausių slenksčių peržengti liuteronams ir reformatams nepavyko. Nors jie, laimei, išvengė ginkluotų susidūrimų, kokie vyko tarp protestantų ir katalikų, tačiau įtemptų momentų ir pernelyg aštrių pasikeitimų nuomonėmis buvo. Neretai prie viso to prisidėdavo politiniai faktoriai.

Vis tik XX amžiaus ekumenizmo dvasia nepaprastai daug ką pakeitė. 1973 metais Europos liuteronai ir reformatai pasirašė taip vadinamąjį Leuenbergo susitarimą (konkordiją), kuriuo išreiškė valią griauti sienas tarp Reformacijos metu gimusių Bažnyčių. Dabartinis reformatų ir liuteronų vienijimosi kuriant bendrą struktūrą, regimai liudijančią krikščionių vienybę, procesas Prancūzijoje yra, galima sakyti, vienas iš Leuenbergo susitarimo vaisų.

*

Kalbėdami su liuteronais apie ateitį, Prancūzijos reformatai neužmiršo ir praeities, tiksliau sakant, savo šaknų. Nacionaliniame sinode buvo paminėtas Jono Kalvino (1509 - 1564) 500 metų gimimo jubiliejus. Šia proga Sorbonos universitete buvo surengtas Kalvinui skirtas ir visiems atviras vakaras. Tarp pakviestų svečių buvo Prancūzijos valdžios atstovai, taip pat Paryžiaus arkivyskupas kardinolas André Vingt-Trois, Prancūzijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas.

2009 metus Prancūzijos reformatai yra paskelbę „Kalvino metais“, kuriuos mini daugybe renginių, susitikimų ir konferencijų. Nors Kalvino, vieno iš žymiausio Reformacijos sąjūdžio pradininko tiek savo įžvalgomis, tiek darbais, vardas yra ypatingai susietas su Ženevos miestu Šveicarijoje, tačiau jis gimė Noyon mieste, Prancūzijos šiauriniame-rytiniame regione. Neseniai šiame mieste Paryžiaus regiono reformatų Bažnyčios surengė vieną iš susitikimų, kuriame dalyvauti buvo atvykę per pusantro tūkstančio reformatų iš maždaug 70 bendruomenių. Reformatų Bažnyčios kvietė savo narius ir visus norinčius geriau susipažinti su Kalvino gyvenimu ir darbais.

O to, anot pačių prancūzų reformatų intelektualų, tikrai reikia, nes dažnai įsivaizdavimas apie Kalviną yra klaidingas ir neigiamas, kartais net patys reformatai nebegali susitapatinti su tuo, kurį jie laiko savo tradicijos pradininku. „Pažinti Kalviną ir supažindinti jį su kitais“, toks šiandieninis iššūkis Prancūzijos protestantams, anot vieno profesoriaus reformato. Tarptautinio Kalvino muziejaus Ženevoje direktorė Isabelle Graesslé neseniai vienoje konferencijoje kalbėjo, jog Kalvino asmenį supa „juodoji legenda“ ir reikia labiau subalansuoto požiūrio. Panašiai pastebėta ir minėtame Kalvino vakare Sorbonos universitete. Prancūzijos reformatai trokšta teisingo Kalvino reabilitavimo Prancūzijos kultūros istorijoje. Anot jų, labai nelengva atsikratyti ilgus metuose istorijos vadovėliuose suformuoto įvaizdžio, kur Kalvinas pateikiamas kaip ypatingai griežtas ar net žiaurus valdytojas, o štai šiais laikais kartais tvirtinama, kad skausmingų kapitalizmo perlenkimų priežastys yra Kalvino individualizme...

Susitikimo Noyon mieste metu netrūko ženklų ir apie į gerą pusę pasikeitusius katalikų bei reformatų santykius. Ne paslaptis, kad šių dviejų bendruomenių šimtametė santykių istorija buvo lydima daugybės kivirčų, tačiau pastarųjų metų abipusės pastangos labiau pažinti ir gerbti vieni kitus, susitaikyti ir tirpdyti senas nuoskaudas duoda vaisių. Todėl pirmą sykį reformatai galėjo su vietos vyskupo pritarimu švęsti pamaldas Noyon miesto katalikų gotikinėje katedroje, toje pačioje, kurioje administratoriumi dirbo Kalvino tėvas ir kuri buvo puikiai pažįstama pačiam jaunajam Jonui Kalvinui, kol neatėjo laikas studijoms Paryžiuje. (rk)