Montecassino abatija amžių verpetuose

Popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas Montecassino abatijoje turi daug istorinių ir asmeninių akcentų. Juk Montecassino abatiją prieš pusantro tūkstančio metų įsteigė pats šv. Benediktas, vienas iš vakarų vienuolijos tradicijos tėvų. Jis taip pat yra ir paties popiežiaus dangiškasis globėjas. Kita vertus, žinome, kad vėlesnių šimtmečių bėgyje visą Europą nusėjo benediktinų vienuolynai, kurių bendruomenės laikėsi šv. Benedikto regulos, tuo pat metu tapdamos rašto, studijų, meno centrais ir kurdamos tai, ką šiandien galima pavadinti krikščioniškos Europos paveldu.

Popiežiui Benediktui XVI Montecassino abatija yra gerai pažįstama ne vien dėl jo vidinio artumo šv. Benediktui ir jo dvasingumui, bet ir dėlto, kad dar prieš išrinkimą popiežiumi jis joje ne kartą lankėsi, kartais likdamas ir ilgesniam laikotarpiui, maldos susikaupimui.

Montecassino abatijos šaknys siekia 525-529 metus, kada į šią vietovę atsikėlė Benediktas, iki tol gyvenęs Subiaco vietovėje, kitoje netoli Romos esančioje garsioje vietoje. Cassino vietovė buvo gyvenama gerokai prieš Benedikto atvykimą, o I bei II amžiuose po Kristaus čia gyvavo netgi nedidelis klestintis miestas su amfiteatru, vandens viadukais ir šventyklomis, greta dažnai naudojamo kelio. Tačiau vėliau miestas degradavo, buvo apleistas, V-ajame amžiuje ne kartą nuniokotas pirmųjų per Romos imperiją persiritusių „barbarų“ bangų. Tokį jį VI amžiaus pirmoje pusėje ir rado Benediktas.

Pritaikęs ir perstatęs senus pastatus, Benediktas ieškojo architektūrinės dermės su tuo vienuolinio gyvenimo būdu, kurį jis ir jo sekėjai norėjo įgyvendinti ir kurio sintezę Benediktas pateikė savo garsiojoje reguloje 534 metais. Pasak tradicijos, Benediktas Cassino vietovėje mirė 547 metais ir palaidotas toje vietoje, kur dabar pastatyta Montecassino abatijos bazilika.

Vėlesnėje Montecassino abatijos tūkstantmetėje istorijoje netrūko pakylėjimų ir nuopuolių, susijusių su visos Europos istorijos pamatiniais momentais. Buvo laikas, kai ji klestėjo, tačiau taip pat periodai, kai ji buvo sugriauta iki pamatų.

Pirmą kartą abatija buvo sugriauta 579 metais. Tai buvo amžius, kada ant Romos imperijos pamatų nenutrūkstamose tarpusavio kovose kilo naujos karalystės. Po vieno iš longobardų karalių mirties sekusiame anarchiškame tarpvaldystės periode karių grupė užpuolė Montecassino vienuolyną, jį apiplėšdami ir sugriaudami. Vienuoliai prieglobstį rado Romoje. Ir tik praėjus beveik dešimčiai metų vienuolinė bendruomenė vėl grįžo į Montecassino, atstatė tai, kas sugriauta ir tęsė pradėtą tradiciją.

787 metais vienos iš savo kelionių metu į Montecassino abatiją užsuko Karolis Didysis. Istoriniuose šaltiniuose pasakojama, kad čia jam buvo parodytas šv. Benedikto regulos rankraštis, kuris, vienuolių teigimu, buvo rašytas paties Benedikto ranka. Taip tikrai galėjo būti, nes yra išlikę rašytinių žinių ir iš ankstesnių amžių apie vieną Benedikto regulos rankraštį, kurį vienuoliai išsaugojo longobardų puldinėjimo metu. Galbūt tai tas pats manuskriptas.

Karolis Didysis paprašė padaryti ir atsiųsti tikslią jam rodytos šv. Bendikto regulos kopiją. Šis jo prašymas buvo išpildytas, perrašytas manuskriptas pasiųstas į Karolio Didžiojo sostinę Aquisgrana (šiandien Aacheno miestas Vokietijoje). Ant jo buvo prierašas, užtikrinantis, jog rankraštis yra kopija to kodekso, kurį „šventasis Benediktas parašė savo šventomis rankomis“. Istorija lėmė, kad Montecassino abatijos rankraštis pražuvo IX amžiaus musulmonų saracėnų puldinėjimo metu, neišliko ir Karoliui Didžiajam siųstas manuskriptas, tačiau išliko pastarojo tiksli kopija, su tuo pačiu šv. Benedikto autorystę patvirtinančiu įrašu, datuojama 820 metais. Ji saugoma šiandieninėje Šveicarijoje, San Gallo benediktinų abatijos bibliotekoje.

Kaip minėta, IX amžiaus Italijoje klajojo saracėnų karių būriai, išnaudojami vietos galingųjų tarpusavio kovose, bet dažnai išsprūsdavę iš jų kontrolės ir veikę pagal savo valią. Būtent saracėnai 883 metais antrą kartą visiškai sugriovė Montecassino abatiją. Šį kartą vienuolių bendruomenei nepavyko pasitraukti laiku, abatas Bertario ir daug kitų vienuolių buvo nužudyti kardu. Beveik sunaikinta bendruomenė nors ir bandė, bet nebuvo pajėgi atkurti vienuolyno. Tai pavyko padaryti tik po septyniasdešimties metų, jau visai kitiems broliams.

Po to sekusiais amžiais Montecassino abatija ir gyvenvietė šalia jos buvo ne kartą įtraukta į istorinių peripetijų verpetus dėl savo politiškai, kariškai ir ekonomiškai strateginės vietos. Tai, iš vienos pusės, lėmė nelabai ramų gyvenimą, iš kitos pusės, užtikrino politinį svorį ir ekonominių mainų srautą.

1349 metais Montecassino abatija buvo visiškai sugriauta trečią kartą, tik šį sykį ne žmogaus rankomis, o žemės drebėjimo galybe. Drebėjimas buvo toks stiprus, kad visiškai sugriovė solidžius ankstesnių amžių mūrus ir baziliką. Vienuoliai vėl paliko abatiją ir prireikė aštuonerių metų, kol jiems pavyko rasti pakankamai išteklių bei paramos dar vieno abatijos atstatymo darbų pradžiai.

Renesanso laikotarpis ir vėliau sekę metai iki pat 18 amžiaus pabaigos buvo sąlyginės taikos ir ramybės periodas, kurio metu benediktinų kartos keitė viena kitą ne tik bendruomeniniame gyvenime, bet ir kantriame istorijos ir kitokių studijų bei abatijos plėtimo ir grąžinimo darbe.

Didelis Montecassino abatijos gyvenimo sukrėtimas, kaip ir visoje Europoje, buvo Napoleono prancūzų karių „apsilankymas“ 1798-1799 Italijoje, po kurio abatija neteko ne tik vertingų daiktų, bet ir daugybės senovinių, amžiais kauptų manuskriptų, pergamentų ir knygų.

XIX amžiaus pabaigoje, jau susiformavus Italijos valstybei, Montecassino abatijai buvo pripažintas „nacionalinio paminklo“ statusas, sudaręs sąlygas benediktinų bendruomenei toliau plėtoti savo veiklą, tame tarpe garsios mokyklos išlaikymą bei dėstymą joje. Ir jei I Pasaulinis karas liko toli nuo Montecassino abatijos kalnuotų vietovių, tai to, deja, negalima pasakyti apie II Pasaulinį karą. Pastarojo eiga susiklostė taip, kad vokiečių kariuomenės frontas, taip vadinamoji „Gustavo linija“, 1944 metais kirto ir Cassino miestą, paverstą tikra tvirtove. Priartėjusios sąjungininkų jėgos bombardavo vokiečių pozicijas. Šio bombardavimo auka tapo ir Montecassino abatija. Sąjungininkams nusprendus, jog ji gali pasitarnauti kaip prieglobstis jų priešams, 1944 metų vasario 15 dieną ji buvo bombarduota 6 valandas. Po jų liko stovėti tik kelios sienos ir nuolaužų krūva, nors vienuolyno abatas ir keli jo broliai dėl visos eilės nepaprastų aplinkybių liko gyvi. Laimei, anksčiau buvo suspėta abatijoje saugotas istorines vertybes pervežti į Romą.

Lenkų karių kapinės, kurias aplankys popiežius Benediktas XVI, taip pat yra liūdnas mūšių Cassino vietovėje palikimas. Čia palaidota virš tūkstančio karių. Būtent lenkų dalinys pirmas užėmė Montecassino abatiją, pasitraukus vokiečiams. Cassino apylinkėse yra dar kelios panašios II Pasaulinio karo laikų kapinės: italų, vokiečių, britų ir prancūzų.

Vis tik tuoj pat po karo, dar 1945 metais, pradėta rūpintis abatijos atstatymu, aktyviai remiant visuomenei ir valstybei. Abatijos atstatymas beveik tapo visos Italijos atstatymo simboliu, turėjęs ne tik materialią, bet ir istorinę-dvasinę reikšmę. 1964 metais popiežius Paulius VI pašventino atgimusios abatijos baziliką, tuo pačiu paskelbdamas šv. Benediktą Europos globėju. (rk)