Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.
Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės,
tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims
plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės
rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas
į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui
drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo. (Mk 16,15-20)
PAMILĘS
ŽEMĘ (Mons. Adolfas Grušas)
Švenčiant Kristaus Žengimo dangun iškilmę visuomet
turime skaitytis su tuo, kad šios šventės neįmanoma apriboti vien tik konkretaus įvykio
minėjimu. Žengdamas dangun Išganytojas nepaliko mūsų pasaulio, bet priešingai: nutarė
pratęsti savo buvimą žemėje visiems laikams, gal ne visada atpažįstamas ir suvokiamas,
bet visuomet, kaip tas, kuris labai pamilo mus ir mūsų pasaulį, nežiūrint visų jame
daromų kvailysčių. Juk neveltui Jis pažadėjo apaštalams: Aš esu su jumis per visas
dienas iki pasaulio pabaigos.
Todėl Šeštinės yra ne atsisveikinimo, o pasilikimo
šventė. Netgi ima pagunda kalbėti apie „apsimestinį“ Jėzaus iškeliavimą, nes kyla
įspūdis, jog apaštalams ant Alyvų kalno kalbėję angelai netyčia išsidavė, pasakę:
Ko stovite, žiūrėdami į dangų?
Atrodo, kad mūsų Viešpaties turime ieškoti kitur…
Viešpats
Jėzus ir toliau gyvena su mumis. Jis nori mylėti, keliauti per gyvenimą, tikėti ateitimi
drauge su mumis. Jis atėjo į pasaulį tam, kad pasiliktų jame, nusileido iš dangaus
aukštybių, kad galėtų gyventi mūsų žemumose, būti vienu iš mūsų, dalytis mūsų likimu,
o ne stengtis viską paaiškinti. Juk Jis iš tiesų nebandė aiškinti kančios prasmės,
bet pats pasinėrė į kančią.
Dievas, priartėjęs prie mūsų, daugiau nebesišalina
nuo mūsų, nuo mūsų aplinkos. Susitikimas su Juo – tai ne apeigos, kurių ceremonialas
ruošiamas iš anksto, ir kurios trunka tik akimirką. Pažinę Kristų mes užmezgame su
Juo ryšį, kuris trunka visą laiką, ir mūsų gyvenimo istoriją rašome tik su Juo.
Mums
nereikia palikti savo įprasto pasaulio, kad galėtume susitikti su Juo. Jį visuomet
sutinkame savo kasdienybėje: galbūt, ligoninės lovoje, gal pasilenkusį prie mūsų rašomojo
stalo, ar virtuvėje, plaunant indus. Viešpats Jėzus ir dabar nieko neaiškina, tik
paprasčiausiai apdovanoja mus savo Buvimu.
Jam nereikia ekspertų patarimų ir
papildomos informacijos, nes Jis viską jau žino apie žmogų. Jis nesvarsto bedarbių,
atstumtųjų, kitaip mąstančių, visuomenės paniekintųjų, emigrantų, galo su galu nesugebančiųjų
sudurti problemų, nes Jis pats yra toks, kaip jie, Jis yra vienas iš jų. Jis nekalba
apie skausmą, bet kenčia. Jis nerašo enciklikų apie draugystę, bet yra draugu, kuris
niekada neišduos ir neapleis. Jis negina išnaudojamųjų teisių prieš išnaudotojus,
bet pats yra Silpnasis pasaulio galingųjų rankose.
Jėzus nemoko mūsų, kaip
aukoti savo vargus ir skausmus Dievui, bet prašo, kad leistume Jam pasidalinti vargais,
padėti pakelti tą skausmo naštą. Netgi ne: Jis net neprašo, bet jau neša tą naštą
nuo pat pradžios.
Jėzaus kelias per pasaulį persipina su mūsų nežymiu kasdienybės
keliu, mūsų netikrumu, sunkumais, pasimetimu ir nusivylimais, troškimais ir begale
mūsų problemų: dėl sveikatos, dėl darbo, šeimos, santykių su kitais žmonėmis.
Jėzus
yra mūsų gyvenime, mūsų žmogiškume. Jei kartais tikimės Jį susitikti „išeidami“ iš
savęs, tegul ir kreipdami žingsnius į šventą vietą, rizikuojame prasilenkti su Juo.
Neturime stengtis savo Viešpaties priimti kaip Kažko, kas ateina iš išorės. Jis yra
mumyse ir kiekvienas mūsų turime išmokti Jį atpažinti savo kasdienybėje.
Ne
kartą tenka susidurti su labai religingais žmonėmis, kurie viliasi labiau priartėti
prie Dievo, atsisakydami savo žmogiškumo, atsiribodami nuo visko, kas žemiška, palikdami
už savo pečių įprastinį gyvenimą ir kopdami neįmanomais „aukštyn vedančiais“ keliais.
Jie nesuvokia, kad Dievas eina priešinga kryptimi: Jis „leidžiasi“ iš aukštybių, eidamas
pasitikti žmogaus ir bendraudamas su juo jo alsavime, prakaite, ašarose, meilėje ir
visose kasdienio gyvenimo smulkmenose.
Mes taip stengiamės kalbėti apie dangų
ir nepastebime Jo, sėdinčio greta…
Todėl negalime nemylėti viso to, ką myli
Dievas. Negalime nepriimti, nesistebėti, negerbti to, ką pats Dievas, kartą sukūręs,
vėliau atėjo pasiimti, įsikūnydamas tame pasaulyje.
Negalime nemylėti vieni
kitų, nes tik savo artimo akyse turime galimybę pamatyti Dievo, esančio su mumis,
žvilgsnį.