(II) Pastabos po Airijos Komisijos dėl piktnaudžiavimo prieš vaikus ataskaitos pristatymo

Trečiadienį, gegužės 20-ąją, Airijos Komisija dėl piktnaudžiavimo prieš vaikus pristatė didelės apimties ataskaitą apie vaikų gyvenimo sąlygas pramonės ir pataisos mokyklų sistemoje, sukurtoje bendradarbiaujant valstybei ir religinėms kongregacijoms, dažniausiai katalikiškoms. Tiriamas buvo 1936- 1970 metų laikotarpis, nors pati sistema pradėta kurti dar XIX amžiaus viduryje. Į pramonės ir pataisos mokyklų sistemą patekdavo tie vaikai, kurie būdavo palikti likimo valiai tėvų, dažnai našlaičiai, pagauti vagiliaujant arba valdžios institucijoms nusprendus, kad tėvai nepajėgs jų išlaikyti, taip pat tie, kurie šiandien pavadinami „sunkiais“ ar „problematiškais“ vaikais. Mūsų dienomis ši sistema nebeegzistuoja.

Ataskaita surinko šimtus liudijimų, kurie atskleidžia, jog šimtai vaikų pramonės ir pataisos mokyklose patyrė liūdnų, o kartais iš tiesų tragiškų patirčių, už kurias atsakingi suaugusieji – juos prižiūrėję religinių kongregacijų nariai, pasauliečiai, iš išorės atėję žmonės, kartais vyresni mokyklų auklėtiniai išnaudoję ir skriaudę jaunesnius.

Po ataskaitos publikavimo visos katalikų Bažnyčios Airijoje primas ir vyskupų konferencijos pirmininkas Sean Brady pareiškė, jog ataskaita „apšviečia tamsų praeities laikotarpį. Jos publikavimas yra lauktas ir svarbus žingsnis tiesos įvardijimui, teisingumo aukoms atstatymui ir užtikrinimui, kad tai daugiau nepasikartotų...Esu giliai nuliūdęs ir jaučiu gilią gėdą dėlto, kad vaikai kentėjo baisiais būdais tose mokyklose. Vaikai nusipelnė kitokio elgesio, ypač iš tų, kurie jos prižiūrėjo Jėzaus Kristaus vardu. Tikiuosi, kad ši ataskaita padės užgydyti aukų žaizdas ir atitaisyti praeities klaidas. Katalikų Bažnyčia pasiryžusi padaryti viską, kas būtina, kad Bažnyčia taptų saugia, gaivinančia ir džiaugsminga vieta vaikams“.

Dublino arkivyskupas Diarmund Martin taip pat paskelbė deklaraciją, kurioje išreiškia apgailestavimą dėl vaikų patirtų patirčių ir priduria, jog tos bažnytinės institucijos, kurios minimos ataskaitoje, turės būti labai rimtai ištirtos.

Tuoj po ataskaitos komunikatą paskelbė „Krikščionių brolių“ kongregacija. Jos administruotose mokyklose skundų ir pažeidimų užregistruota daugiau nei visose kitose kartu sudėjus. Komunikate rašoma, jog Krikščionys broliai atsiprašo „atvirai ir be rezervų visų tų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai buvo sužeisti apgailėtinų kai kurių brolių veiksmų arba visos Kongregacijos neveiklumo ar netinkamos reakcijos“.

Šiame komunikate apie „visą Kongregaciją“ rašoma todėl, kad kongregacijos vadovybė nesiėmė deramų veiksmų prieš tuos kongregacijos narius, kurių kaltė dėl vieno ar kito pažeidimo jai buvo žinoma.

Visos kongregacijos kolektyvinis ir paskirų jos narių atsakomybės bei kaltės klausimas vis dar tebėra diskutuotinas. Kelios kitos kongregacijos taip pat paskelbė viešus laiškus, kuriuose atsiprašė už vieno ar kelių jų narių veiksmus, skyrė materialines kompensacijas, tačiau nesutiko kaltę priskirti visai kongregacijai dėl šių priežasčių: kaltė yra asmeninio pobūdžio, kongregacijos vadovybė jos netoleravo, kaltininkas ne tik pamynė vaikų orumą, bet taip pat visos kongregacijos idealus, labai papiktindamas savo veiksmais kitus kongregacijos narius. Tačiau yra aukų, kurios linkusios kaltę priskirti visai kongregacijai, nors daugelio jos narių jos galbūt nėra nė karto mačiusios. Tada dažnai patenkama į akligatvį: viena pusė tvirtina, kad kolektyvinės kaltės priskyrimas yra suprantama, bet vis dėlto neteisinga vidinių žaizdų išraiška, o kitai pusei atrodo, kad pirmoji pusė išsisukinėja.

*

Šiame kontekste verta pacituoti popiežiaus Benedikto XVI žodžius, pasakytus įvairiomis progomis ir liečiančius būtent žalą, padarytą vaikams. 2006 metų susitikime su Airijos vyskupais Šventasis Tėvas sakė: „jūsų sielovadinės tarnystės metu, pastaraisiais metais, turėjote atsakyti dėl daugelio skausmingų nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejų, kurie yra dar tragiškesni, kai už juos atsakingi Bažnyčios žmonės. Tokių atvejų paliktos žaizdos yra gilios ir yra skubi prievolė atstatyti pasitikėjimą. Jūsų pastangose veiksmingai spręsti šią problemą yra svarbu nustatyti tiesą viso to, kas atsitiko praeityje, užtikrinti, kad teisingumo principai būtų pilnai gerbiami ir, ypač, gydyti aukas ir visus tuos, kuriuos sužeidė tie sunkūs nusikaltimai. Taip ir Bažnyčia Airijoje sustiprės ir galės liudyti Kristaus Kryžiaus prikeliančią jėgą“.

Labai griežtus pareiškimus dėl seksualinio vaikų išnaudojimo popiežius Benediktas XVI padarė savo kelionių į Jungtines Amerikos Valstijas ir Australiją metu. Popiežius leido suprasti, kad tokiais atvejais tolerancija turi būti nulinė. Asmuo, kuris yra tikrai kaltas dėl tokių nusikaltimų, negali būti kunigu. Aukos atžvilgiu pirmiausia reikia atstatyti teisingumą, o po to reikia siekti išgijimo ir susitaikymo.

*

Airijos Komisijos dėl piktnaudžiavimo prieš vaikus ataskaitoje nustatyta visiems skaudi tiesa, tačiau ta pati tiesa visiškai nepatvirtinta kai kurių tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių, kuriuose paskubėta visas pramonės ir pataisos mokyklas pavaizduoti vietomis, kuriose visais laikais visi vaikai patyrė pragariškas kančias ir, ypač, seksualinę prievartą iš religinių kongregacijų narių. Ataskaita yra publikuota internete ir prieinama visiems, skaitantiems anglų kalba www.childabusecommission.com. Joje patikslinama, jog padėtis buvo skirtinga įvairiose mokyklose. Taip pat verta priminti, kad kalbant apie seksualinį išnaudojimą, buvo mokyklų, kur tokių atvejų statistika yra pasibaisėtina. Tačiau kitose mokyklose tokių atvejų nebuvo, arba per kelias dešimtis metų buvo vienas arba du, ir, iškilus įtarimams, kaltininkas, dažnai visai ne religines kongregacijos narys, būdavo nedelsiant pašalinamas iš pareigų.

Nors ir reikia vengti klaidingų apibendrinimų, tačiau tai neturi būti suprantamas kaip ketinimas minimalizuoti kaltųjų atsakomybę ar žalą vaikams. Šioje perspektyvoje Bažnyčia Airijoje šią ataskaitą laikė tiesos momentu, per kurios priėmimą ir pripažinimą reikia eiti susitaikymo ir išgijimo keliu.

Ataskaitos įžanginiame žodyje rašoma, jog „industrinė ir pataisos mokyklų sistema priklauso skirtingai erai. Vis dėlto, daug iš praeityje nutikusių dalykų išmoktų pamokų šiandien taikomos vaikų ir pažeidžiamų mūsų visuomenės narių apsaugai“. (rk)