(I) Airijoje pristatyta Komisijos dėl piktnaudžiavimo prieš vaikus ataskaita

Gegužės 20 dieną Airijoje buvo paskelbta ataskaita, kurią paruošė Komisija dėl piktnaudžiavimo prieš vaikus. Ataskaita yra pustrečio tūkstančio puslapių apimties, suskirstyta į penkis tomus. Ši ataskaita susilaukė plataus atgarsio tarptautinėje žiniasklaidoje, neretai didžiausią dėmesį atkreipiant į religinių kongregacijų narių seksualinį priekabiavimą prie vaikų. Ataskaita yra daug platesnės apimties, todėl verta į ją pažvelgti iš arčiau.

Buvo tiriamos vaikų gyvenimo sąlygos pramonės ir pataisos mokyklų sistemoje nuo 1936-ųjų iki 1970-ųjų metų. Daugelis iš šių mokyklų buvo administruojamos arba priklausė katalikiškoms religinėms vyrų ir moterų kongregacijoms, kelios buvo protestantiškos.

Pramonės mokyklų sistema, įsteigta 19 amžiaus viduryje, didžiausią išsiplėtimą buvo pasiekusi 1898 metais, kai Airijoje veikė 71 mokykla. Vis tik XX amžiaus pirmoje pusėje, pasikeitus socialinėms aplinkybėms, ji sumažėjo. Tiriamojo periodo pradžioje (XX amžiaus 4-5 dešimtmetis) veikė apie 50 mokyklų, kuriose, kartu sudėjus, vidutiniškai gyveno apie 6000 vaikų per metus. Žinoma, antroje XX amžiaus pusėje, vėl pasikeitus socio – ekonominei situacijai, šie skaičiai kelis kart mažesni.

Kaip užsiminta, pramonės ir pataisų mokyklų sistema Airijoje buvo atsakas į XIX amžiaus socialinę padėtį. O ši buvo tikrai liūdna. Skurdas buvo nepaprastai didelis, gyventojų skaičius augo, industrializacijos eiga sukūrė naujų sunkių problemų, aštriai įvardintų ir kritikuotų pirmųjų socializmo teoretikų. Viso to pasekmėje tūkstančiai vaikų tėvų buvo palikti gatvėje, nebegalint jų išmaitinti, dažnai tapdavo našlaičiais, galinčiais išgyventi tik vagiliaujant arba iš išmaldos. Ką daryti su tėvų pamestais ir gatvėje gyvenančiais vaikais, našlaičiais, prostitucijos ir alkoholizmo aukomis tapusių tėvų vaikais? Valstybės atsakymas į šią problemą ir buvo mokyklų steigimas, remiantis jau Vokietijoje, Šveicarijoje ir Skandinavijoje egzistuojančiais pavyzdžiais, su viltimi, kad čia berniukai ir mergaitės išmoks amato, kuris vėliau leis jiems išgyventi ir integruotis į visuomenę. Nenuostabu, kad ir Bažnyčia aktyviai prisidėjo prie šios iniciatyvos, pasitikėdama, kad didelė ankstesnių laikų švietimo ir globos patirtis pravers atsakant į naujus socialinius iššūkius.

XIX amžiaus pradžioje turtingas airių pirklys Edmund Ignatius Rice savo mieste atidarė nemokamą mokyklą varguolių vaikams ir pradėjo burti bendraminčių ratą, kuris kelių dešimčių metų bėgyje tapo religine kongregacija, savo misija laikančia neturtingų vaikų globą ir formaciją. Ši bendruomenė pasivadino „Krikščionių brolių“ kongregacija. Būtent šios kongregacijos administruotose „pramonės mokyklose“ Komisijos dėl piktnaudžiavimo prieš vaikus tirtu laikotarpiu (1936-1970) užregistruotas didžiausias skundų dėl pažeidimų skaičius, virš 700, kai, tuo tarpu, kitų kongregacijų įstaigose siekė du ar tris.

Kokie buvo piktnaudžiavimai? Ataskaitos rengėjai „piktnaudžiavimo“ sąvoka apibrėžia kaip žalą vaikui ir įvardija keturis piktnaudžiavimo tipus: fizinį, emocinį, nesirūpinimą ir seksualinį priekabiavimą.

Anot ataskaitos išvadų, daugiausia liudytojai ir skundai pasakoja apie fizinį, tai yra, fizinių bausmių platų ir neproporcingą taikymą. Kita vertus, ataskaitoje užsimenama, jog kai kuriose mokyklose vyravo „anarchizmas“: vaikai ir paaugliai susiburdavo į tikras ir tarpusavyje konkuruojančias gaujas, tai bent dalinai leidžia suprasti, kodėl jų prižiūrėtojai taikydavo drakoniškas priemones, kad išlaikytų kontrolę. Tačiau reikia taip pat aiškiai pabrėžti, kad daugybe kitų atvejų fizinės bausmės buvo nereikalingos, beprasmės, per griežtos ir per žiaurios.

Kalbant apie „emocinį“ piktnaudžiavimą, galvoje turimos situacijos, kuriose vaikas buvo vienaip ar kitaip pažeminamas, padarant jam emocinę žalą. Nesirūpinimas, abejingumas, šilumos ir reikiamos paramos nesuteikimas taip pat laikomas piktnaudžiavimo atveju.

Deja, užregistruota daug seksualinio išnaudojimo atvejų. Kalbant tiksliau, Komisijos tirtu laikotarpiu yra užregistruoti 242 asmenų pareiškimai apie seksualinį priekabiavimą 20-yje berniukams ir vaikinams skirtų mokyklų. Per tą patį laikotarpį užregistruoti 127 asmenų pareiškimai dėl priekabiavimo 35-iose mergaitėms skirtose mokyklose.

Būtų neteisinga visą kaltę priskirti religinių kongregacijų nariams. Užregistruota seksualinių priekabių atvejų iš pasauliečių personalo ar iš mokymo įstaigai nepriklausiusių, tačiau vienais ar kitais reikalais joje apsilankiusių asmenų pusės. Kartais seksualiai prie jaunesnių auklėtinių priekabiavo vyresni ar ilgiau besimokantys mokymo įstaigų auklėtiniai. Bet ir vėl, pagrindinė atsakomybė už tvarkos trūkumą tenka mokyklų prižiūrėtojams ir tie atvejai, kai sužinojus apie vieno ar kito personalo nario priekabes jis buvo paliekamas dirbti ar perkeliamas į kitą įstaigą, yra nepateisinami.

Ataskaitoje ne kartą pažymima, kad situacija buvo skirtinga įvairiose mokyklose, net jei jos priklausė tai pačiai kongregacijai. Pavyzdžiui, jei vienoje mokykloje keli suaugę asmenys, priklausantys religinei kongregacijai ar pasauliečiai, metų bėgyje yra kalti dėl dešimčių seksualinių piktnaudžiavimų atvejų, tai kitoje mokykloje tokių atvejų galėjo iš viso nepasitaikyti.

Panašiai būtų klaidinga manyti, jog visos mokyklos visiems vaikams buvo pragariška vieta. Ataskaitoje taip pat yra skyrius apie „gerus atsiminimus ir geras patirtis“. Jame apibendrinamos 284 ataskaitos, kurių autoriai, vyrai ir moterys, aprašo pozityvias patirtis, sutiktus vienuolius ar pasauliečius, kurie vienaip ar kitaip jiems padėjo, guodė, slaugė, mokino, gynė, rado darbą, palikdami visam gyvenimui gerą atsiminimą.

Žiniasklaida šį tyrimą pavadino „katalikiškų institucijų“ tyrimu, tačiau tai pernelyg supaprastintas požiūris. Juk dar 1999 metais Airijos vyriausybė atsiprašė už mokyklų auklėtinių patirtas nuoskaudas. Norint geriau suprasti valstybės ir religinių kongregacijų vaidmenį, reikia prisiminti ataskaitos rengėjų naudojamą skyrimą tarp mokyklų „nuosavybės“ ir „finansinio režimo“. Kitaip tariant, pastatai dažnai buvo arba kongregacijų nuosavybė, arba filantropų dovana, tačiau pramoninės mokyklos veikla juose buvo vykdoma su valstybės pageidavimu arba pritarimu, valstybė rūpinosi jų inspektavimu, maisto tiekimu ir daugeliu kitų dalykų. Tai buvo naudinga visoms pusėms: valstybei nereikėdavo rūpintis pastatais, personalo ir savanorių subūrimu. Šį krūvį perimdavo geradariai ir religinės kongregacijos. Na, o pastarosios galėjo plačiau įgyvendinti karitatyvinius darbus, kuriuos ir laikė savo misija.

Galiausiai reikia atsižvelgti ir į tai, kad šiandieninis mūsų auklėjimo supratimas ir švietimo sistemos yra dešimtmečiais vykdytų reformų rezultatas, paremtas tokiu žinojimu, ekonominėmis sąlygomis ir mentalitetu, kurių XIX amžiaus pabaigoje ir XX pirmoje pusėje kartais tiesiog neegzistavo.

* Kitoje dalyje - reakcijos ir komentarai Bažnyčioje po Komisijos dėl piktnaudžiavimo prieš vaikus ataskaitos pristatymo (rk)