Trečiadienio priešpietį Šv. Petro aikštėje Romoje vyko pirmoji trečiadienio bendroji
audiencija po Šventojo Tėvo kelionės į Šventąją Žemę. Ši apaštališkoji piligrimystė,
gegužės 8-15 dienomis nuvedusi Benediktą XVI į Jordaniją, Izraelį ir Palestiniečių
teritorijas, ir buvo pagrindinė popiežiaus bendrojoje audiencijoje pasakytos kalbos
tema. Atskiru kreipimusi Šv. Tėvas pažymėjo sekmadienį minėsimos Pasaulinės socialinių
komunikacijų dienos svarbą. Pagrindinėje kalboje Šv. Tėvas apžvelgė visus kelionės
etapus, o drauge dėkojo visiems, kurie prisidėjo rengiant ir įgyvendinant sėkmingai
pasibaigusią kelionę. „Tai nebuvo eilinė, o aukščiausia įmanoma piligrimystė prie
tikėjimo ištakų. Drauge tai buvo pastoracinis vizitas į Šv. Žemėje gyvuojančią Bažnyčią,
kuri yra išskirtinės reikšmės bendruomenė, nes simbolizuoja jos gyvavimą ten, iš kur
yra kilusi“, - kalbėjo Benediktas XVI.
Pristatęs pirmąją kelionės atkarpą
Jordanijoje, apsilankymą Mozės paminkle Nebo kalne, nuo kurio Mozė pamatė Pažadėtąją
Žemę, bet mirė į ją neįžengęs, o paskui slėnyje prie Jordano upės esančią Betaniją,
kur šv. Jono krikštijimo vietoje pašventino dviejų naujų bažnyčių kertinius akmenis,
popiežius didžiai įvertino Jordanijos karalystėje jaučiamą atvirumo ir pagarbos dvasią
religijos laisvės ir krikščioniškos tradicijos atžvilgiu. Prisiminęs taip pat susitikimus
Al-Hussein bin Talal mečetėje su musulmonų ir kitų religinių bendruomenių vadovais
bei diplomatiniu korpusu, popiežius pažymėjo kaip svarbu krikščionims ir musulmonams
taikingai sugyventi gerbiant vieniems kitus. „Dėkui Dievui ir valdančiųjų įsipareigojimui,
Jordanijoje tai jau vyksta. Todėl meldžiausi, - sakė popiežius, kad taip būtų ir kitur,
ypač turėdamas omenyje krikščionis, kurie išgyvena įvairiausius sunkumus Irake“.
„Atvykęs
į Izraelį prisistačiau kaip „tikėjimo piligrimas“ žemėje, kurioje Jėzus gimė, gyveno,
mirė ir prisikėlė, o tuo pačiu ir kaip „taikos piligrimas“, prašantis Dievo, kad jo
įsikūnijimo žemėje visi žmonės galėtų gyventi kaip jo vaikai, t.y. broliai. Tačiau
kartais atrodo, kad šioje Dievo palaimintoje žemėje neįmanoma užkirsti kelią smurto
apraiškoms. Bet Dievui nėra neįmanomų dalykų tiems, kurie juo pasitiki. Todėl susitikimuose
tiek su Didžiuoju mufčiu ir Jeruzalės musulmonų bendruomene, tiek su Didžiuoju Izraelio
rabinatu, kaip ir su tarpreliginiame dialoge dalyvaujančių organizacijų atstovais
reiškiau viltį, kad tikėjimas į vieną teisingą ir gailestingą Dievą leistų išskleisti
jų tarpusavio pagarbą, susitaikymą ir bendradarbiavimą“.
„Ypatinga dvasingumo
ir prieštaravimų kryžkele yra Jeruzalė, „taikos miestas“, kuris liudija Dievo planą
žmonijai: sukurti didelę žmonijos šeimą, Kristaus įgyvendintą per jo mirtį, kuria
jis sugriovė priešybės pertvarą. Todėl, - sakė trečiadienio bendrojoje audiencijoje
popiežius, - visi tikintieji turi atsisakyti išankstinių nusistatymų ir noro valdyti,
kad darniai vykdytų pagrindinį įsakymą, t.y. mylėti Dievą visa būtimi ir mylėti artimą
kaip save patį. Būtent tai liudyti yra pašaukti žydai, krikščionys ir musulmonai,
kad veiksmais pagerbtų tą Dievą, kurį meldžia lūpomis“, - kalbėjo popiežius.
Būtent
įsitikinimas, jog skirtingi tikėjimai turi prisidėti prie tautų santarvės kūrimo,
Šventąjį Tėvą, kaip „taikos piligrimą“, nuvedė į Uolos kupolo mečetę, prie Raudų sienos
ir į Yad Vashem memorialą, kuriame meldėsi, kad niekuomet nesikartotų Šoa.
Į
Betliejaus, Nazareto ir Jeruzalės bazilikas popiežius vyko kaip „tikėjimo piligrimas“
ir Šventosios Žemės katalikų bendruomenės lankyti atvykęs ganytojas.
„Vakarienbutyje,
- kalbėjo popiežius Benediktas XVI, - su Kustodu ir su kitais galėjome apmąstyti savo
pašaukimą būti viena, sudaryti vieną kūną ir vieną dvasią ir perkeisti pasaulį nuolankia
meilės jėga. Aišku, ypatingos kliūtys neleidžia įgyvendinti šį pašaukimą Šventojoje
Žemėje, todėl broliams vyskupams priminiau paties Kristaus žodžius: „Nebijok, mažoji
kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę“ (Lk 12, 32). Taip pat pasveikinau
kontempliatyvaus gyvenimo vienuolius ir vienuoles, dėkodamas už jų maldos tarnystę
Bažnyčiai ir taikos labui“.
Nepaisant istorinių peripetijų, paženklinusių šventąsias
vietas, karus, nelaimes, deja, įskaitant ir krikščionių tarpusavio kivirčus, Bažnyčia
tęsia savo misiją, vedama Prisikėlusio Viešpaties atsiųstos Šventosios Dvasios. Bažnyčia
žengia pilnutinės vienybės link, idant pasaulis įtikėtų Dievo meile ir džiaugtųsi
jo taika. Suklupęs priešais Kalvariją ir Jėzaus kapą, šaukiausi iš velykinio slėpinio
trykštančios meilės jėgos, kuri vienintelė gali atnaujinti žmoniją ir pakreipti link
tikslo istoriją ir visatą. Prašau, kad ir jūs melstumėtės už šį tikslą, kol ruošiatės
švęsti Šeštines, Kristaus žengimo į dangų iškilmę, kuri Vatikane yra švenčiama ketvirtadienį“,
– kalbėjo trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI.
(sk)