Šeštasis Velykų sekmadienis

Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 9-17)

BEGALINĖ MEILĖ, Mons. Adolfas Grušas

Tikriausiai ne vienas kartais tarsi stabtelime savo gyvenimo kelionėje ir pamėginame peržvelgti praėjusius metus. Kai kas tai vadina vidurinio amžiaus krize…
Vis tiktai tokią peržiūrą reikėtų daryti su kitokia nuotaika, pasistengti pažvelgti į savo vidų, sutvarkyti savo dvasinį pasaulį: atsisakyti to, kas buvo nenaudinga ir tvirtai laikytis to, kas padėjo paaugti dvasia. Be abejo, per tuos metus esame sutikę tūkstančius žmonių, bendravome su jais, klausėmės jų istorijų, davėme patarimus ir patys jų teiravomės… Aišku viena: žmogaus širdis trokšta mylėti ir būti mylima.
Netgi pačiame rūsčiausiame ir šaltame, sužeistame ir nusivylusiame, palūžusiame ir įkritusiame, rodos, į beviltišką pesimizmą žmoguje įmanoma atrasti meilės kibirkštį, bent jau tada, kai toks žmogus pajunta meilę ir, tegul nedrąsiai, pamėgina į tai atsiliepti. Mes trokštame mylėti ir būti mylimi, todėl kenčiame, kai nesugebame mylėti, ir nesame mylimi taip, kaip to trokštume…
Neveltui ir šio sekmadienio Šventųjų Mišių žodžio liturgija kalba mums apie meilę…
Vartant populiarius leidinius, kurie mėgaujasi, atpasakodami visokių abejotinos vertės žvaigždučių tarpusavio santykius, tenka tik nusistebėti, kiek daug porų susitinka ir skiriasi, nevertindamos šeimos institucijos, lengvabūdiškai užmegzdamos ir nutraukdamos santykius, o svarbiausia: kaip nevykusiai vartoja žodį „meilė“: mano gyvenimo meilė, dabar atradau meilę, su juo/ja suvokiau, kas iš tiesų yra meilė… Žinoma, greitai tie patys žodžiai bus kartojami kitam žmogui.
Iš tikrųjų, kas yra meilė?
Apaštalas Jonas apie tai kalba labai aiškiai: visų pirma meilė reiškia: priimti Dievo meile, leistis Jo mylimiems ir gyventi atrastoje meilėje. Šia prasme meilė pirmiausia reiškia suvokimą, o tik paskui emocijų lydimą jausmą. Taip pat apaštalas primena mums, kad meilė parodoma darbais. Mes pernelyg dažnai manome, kad meilė reiškia tik aistrą ir prisirišimą, gėlių kvapą ir begalinę laimę, jausmą, kad esi brangus ir kažkam reikalingas. Meilė – tai taip pat ir kasdienybė, vargas, ištikimybė, kančia. Visa tai gerai suprato Jėzus ir mums atidavė visą save.
Kad tik mes suprastume, kad Dievas prašo tik leisti Jam mus mylėti, leisti, kad mus pasiektų Jo gailestingumas, gyventi Jo šviesoje! Akivaizdu, kad tokia meilė gali pakeisti mus. Keičiamės jau tada, kai jaučiame, kad mus myli žmogus, tad ką besakyti apie Dievo meilę mums, besąlygišką, nesavanaudišką, siūlomą mums, kaip nepaprastą dovaną?!
Dievas myli mus ne todėl, kad esame verti tokios meilės, bet mylėdamas padeda mums įveikti tamsiąją prigimties pusę, esančią kiekviename žmoguje. Mylėti kitą, reiškia: pastatyti jį savo dėmesio centre, leisti, kad jo gyvenimas, jo reikalai, jo elgesys būtų priimamas ir vertinamas. Jei pasaulis mokėtų klausytis šio Dievo Žodžio, jau dabar čia būtų Dievo karalystės dalelė, kur mūsų ribotume kiekvienas žmogus galėtų jaustis savo vietoje.
Būti krikščionimi, reiškia: pažvelgti į kito žmogaus akis ir pasakyti jam: „Myliu tave“, pakartoti tai, ką mums sako pats Dievas. Mes galime nesutikti su tuo, kaip žmogus galvoja, ką daro, tačiau kartojame, kad mylime jį, norime jam padėti, siekiant gėrio.
Meilė yra sąmoningas ir drauge skausmingas pasirinkimas, siekiantis mūsų sielos gelmes, leidžiantis būti garbingiems savo pačių atžvilgiu, kai suprantame, kad nesugebame parodyti žmogui šiltų jausmų, tačiau, kaip tikintys žmonės, norime sekti Viešpaties pavyzdžiu, kuris mus mylėjo jau tada, kai nebuvome to užsitarnavę.
Būkime tikri, kad tada, kai iš tiesų pasijuntame esą mylimi, pasaulis bent jau aplink mus tampa geresnis, ir jei mūsų širdis neliepsnos meilė, pasaulis mirs nuo šalčio…