Popiežių Benediktą XVI piligrimystėje į Šv. Žemę lydėjusio mūsų radijo Generalinio direktoriaus atsiliepimai

Popiežiaus piligrimystės žinia labai artimai atspindėjo tai, ką popiežius iš anksto sakė norįs paskelbti ir tai buvo daugialypė taikos žinia: tarpvalstybinės taikos, skirtingų religijų taikos, atskirų katalikiškų ir krikščioniškų konfesijų taikos žinia. Tačiau, pasak mūsų radijo ir Vatikano televizijos centro bei Šventojo Sosto spaudos salės direktoriaus t. Federico Lombardi, tai nebuvo tik „Popiežiaus žinios“ kelionė, popiežiaus kuris kalba kitiems, o taip pat buvo popiežiaus, kuris labai klausosi kitų, kelionė. Benediktas XVI nepaprastai atidžiai klausosi kitų. Žmonės, kuriuos sutinka yra žmonės, kurių jis klausosi, iš kurių daug sužino. Taigi, šios kelionės metu popiežius tikrai daug klausėsi. Jis klausėsi trijų skirtingų valstybių pareigūnų, Jordanijos, Izraelio ir Palestiniečių teritorijų, kurių padėtis yra itin įtempta, trijų skirtingų religijų – hebrajų rabinų, muftijų, musulmonų lyderių Jordanijos, Izraelyje, Palestiniečių teritorijose, klausėsi skirtingų apeigų ir konfesijų krikščionių vadovų, kitaip išgyvenančių problemas. Tai buvo nuolatinis klausymasis, pareikalavęs daug kantrybės ir nepaprasto atidumo. O tai, anot t. F. Lombardi, leido popiežiui ypatingai ir labai giliai patirti kokia yra Šventosios žemės gyventojų žmogiška ir dvasinė tikrovė, leido geriau suprasti kaip giliai ieškoti taikos keliui pagrindo, ištirti jo dimensijas, įsiklausyti, tartis dėl dvasinio, kultūrinio, socialinio, politinio ir kitokio dialogo. Žodžiu, tai buvo dvejopa, „žinios“ ir „įsiklausymo“ kelionė . Tai dvi esminės dimensijos, kurios išryškėjo kiek tai liečia patį popiežių ir būdą, kuriuo jis vykdė šią savo piligrimystę, - sakė t. Federico Lombardi ir tęsė:

Popiežiaus Benediktas XVI viena vertus keliavo kaip visi kiti krikščionys piligrimai, atvystantys aplankyti tikėjimui svarbiausių vietų. Šis aspektas buvo nelabai ryškus, nes ne tam norėjo skirti dėmesį visuomenė ir didžioji žiniasklaida. Antra vertus, popiežius buvo piligrimas ir į didžiųjų religijų šventąsias vietas. Jis aplankė Yad Vashem, buvo prie Vakarinės sienos, aplankė mečetę Jordanijoje, įžengė į Uolos kupolą. Taigi, jis keliavo į tas vietas, kurioms prašoma suteikti laisvą priėjimą visiems. Popiežius ir Bažnyčia, - pažymėjo t. F. Lombardi, - taip pat prašo suteikti ypatingą statutą Jeruzalei ir galimybę visiems laisvai prieiti prie didžiųjų religijų šventųjų vietų. Popiežius buvo piligrimas į trijų didžiųjų religijų šventąsias vietas. Sakyčiau, - tvirtino t. F. Lombardi, - kad popiežius labai iškalbiu pavyzdžiu paliudijo ką reiškia atvirumas tarpreliginiam dialogui.

Komentuodamas arabų spaudos teigiamus atsiliepimus, ypač jos nusistebėjimą dėl popiežiaus paliudytos drąsos, t. Federico Lombardi pažymėjo, kad popiežiaus piligrimystė iš tikrųjų buvo drąsos ir vilties kelionė. Popiežius žinojo, kad vyksta į regioną kuriame daug įtampos. Dabartinis metas tikrai nelengvas Artimiesiems rytams, Šventajai Žemei ir Jeruzalei. Popiežius tai gerai suprato, o rengiantis kelionei kai kas net buvo suabejojęs, ar tinka jam tokiu sudėtingu momentu leistis į tokią nelengvą kelionę. Tačiau Benediktas XVI nutarė piligrimystės neatidėti, jis apsisprendė už drąsą, kuri yra krikščioniškoji drąsa, tikras tikėjimo ir drąsos liudijimas. Ir reikia pasakyti, kad jis buvo teisus, nes popiežiaus žinia Šventojoje žemėje buvo priimta ir suprasta kaip meilės, vilties ir taikos žinia. Pav. popiežius palestiniečiams pakartojo dalykus, kurie nėra tokie jau nauji, kurie atspindi žinomą Šventojo Sosto nusistatymą dėl būdų kaip atrasti taiką ir teisingumą šiose žemėse. Tačiau tai pasakyti priešais „skiriančiąją“ sieną, arba pabėgėlių stovykloje, arba susitikimuose su Izraelio pareigūnais nėra taip jau paprasta, bet visos popiežiaus kalbos buvo labai subalansuotos ir todėl buvo priimtinos, jas gerbė ir vieni ir kiti. Popiežius nuolat kartojo, kad būtinai reikia ieškoti taikos ir susitaikymo tiek vieniems, tiek kitiems.

Susitikimas su vietine Bažnyčia išryškėjo ypač kelionei baigiantis Betliejuje, Nazarete ir Jeruzalėje. Iš tiesų, Mišios Betliejuje ir Nazarete buvo tikrai didingos šventės. Tokių Šventoji žemė nebuvo mačiusi. Dalyvių skaičiumi jos buvo net didesnės šventės už tas, kurios įvyko kai lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Šie šventiški renginiai, kuriuose dalyvavimas buvo itin skaitlingas, buvo skatinantis momentas krikščionių mažumos bendruomenėms, kurios jaučiasi mažos, skurdžios ir išblaškytos. Manau, - baigdamas kalbėjo t. F. Lombardi, - kad šventiški renginiai vietinėms krikščionių bendruomenėms įdiegė pasitikėjimo jausmą, būtent tai, ką joms troško suteikti popiežius Benediktas XVI - t.y. tikėjimo sutvirtinto pasitikėjimo, bet taip pat žmogiškos ir krikščioniškos patirties, kurios pasisėmė bendravime bendrose apeigose ir kuri buvo regimas augančios vilties ženklas. (sk)