Jeruzalės lotynų patriarcho ir Šventosios Žemės kustodo įspūdžiai iš popiežiaus piligrimystės

Popiežiaus aštuonių dienų piligrimystė jau praeityje. Kokie jos momentai bus prisiminti ateityje? Taikos maldavimas Nazarete su religijų vadovais, kuomet susikalbinęs rankomis su rabinu ir imamu Šventasis Tėvas kartu giedojo „Salam, „Šalom“ ar įspūdžiai Holokausto mauzoliejuje Jeruzalėje? Malda prie Raudų sienos ar palestiniečių pabėgėlių aplankymas prie „padalijimo“ sienos? Susikaupimas prie Kristaus kapo ir Golgotos Jeruzalėje ar per anksti gimusio kūdikio apkabinimas Betliejaus ligoninėje? Be abejo daugelis šios kelionės vaizdų ilgainiui išdils ir užleis vietą pranašiškai žiniai, kurią popiežius Benediktas XVI drąsiai skelbė nepabūgdamas būti nesuprastas dėl Šventojoje Žemėje įsisenėjusių palestiniečių ir izraeliečių tarpusavio kivirčų, abipusio nepasitikėjimo, neapykantos. Mūsų radijui savo įžvalgomis ir įspūdžiais apie Šventojo Tėvo piligrimystę pasidalijo du pagrindiniai šios kelionės organizatoriai Jeruzalės lotynų patriarchas Fouad Twal ir pranciškonas t. Pierbattista Pizzaballa, Šventosios Žemės kustodas, kurie lydėjo popiežių Benediktą XVI per visas aštuonias piligrimystės dienas.

Pirma žodis Jeruzalės lotynų patriarchui Fouad Twal.

Šventasis Tėvas paliko vilties žinią. Nereikia manyti, kad jam išvykus laukiam įvyksiančio kokio nors stebuklo, tačiau popiežius nepapratai daug pasėjo, todėl dabar turime skirti Viešpačiui laiko, kad surinktume visa, ką kartu pasėjome. Popiežiaus susitikimai su vietinės Bažnyčios atstovais ir su valdžios pareigūnais buvo labai teigiami. Šventasis Tėvas paliko vilties žinia visiems, tiek Jordanijoje, tiek Izraelyje, tiek Betliejuje. Pažymėtina, - tęsė patriarchas Twal, kad susitikime su Izraelio vyriausybės vadovu, premjeru Netanjahu popiežius iškėlė vietinės Bažnyčios gyvenimą liečiančius klausimus. Tai mums labai svarbu, esame kupini vilties.

Popiežius visus mus drąsino ištverti, būti ir likti supratingiems, jog neištversime šioje žemėje be Kryžiaus. Tai turime suprasti ir priimti kaip istorinį uždavinį. Ne kas kitas, o mes patys privalome šį kvietimą priimti. Savaime suprantama, kad čionykštė padėtis visą laiką yra labai sunki, visą laiką dramatiška. Šiuos kasdien išgyvenamus sunkumus tiesiogiai matė tiek Popiežius, tiek jo palyda. Todėl dabar jį jaučiame kaip esantį arčiau mūsų ir jaučiame didesnį visuotinės Bažnyčios artumą. Visa Bažnyčią, visi krikščionys turi išgirsti popiežiaus žinią, raginančią daugiau melstis už Šventąją Žemę ir liudyti jai daugiau solidarumo, - sakė Jeruzalės lotynų patriarchas Fouad Twal.

Paklaustas, ką jis iš popiežiaus piligrimystės labiausiai įsidėmėjo ir ką prisimins ilgam, patriarchas atsakė, kad šypseną popiežiaus veide. Kartais mes buvome įtempti, nervingi, nekantrūs, tuo tarpu popiežius Benediktas XVI spindėjo neapsakoma vidine ramybe. Man tai atspindi kitą vienybę su Kažkuo kitu, kas suteikia jam šią jėgą ir ramybę, - tvirto Jeruzalės lotynų patriarchas,.

Pasak Šventosios Žemės kustodo t. Pizzaballa, aštuonių dienų savaitė su popiežiumi Šventojoje Žemėje buvo itin intensyvi.

Kaip būdinga šio krašto gyventojams, visi mes buvome gerokai įsitempę popiežiaus kelionės pradžioje, nebuvome tikri kaip popiežius bus priimtas. Tačiau kelionės rezultatas yra absoliučiai teigiamas. Popiežius kalbėjo aiškiai, tvirtai, Šventosios Žemės krikščionys puikiai suprato ką jis jiems sako, o tarpreliginių santykių požiūriu buvo gerai suprastas ir musulmonų ir žydų. Išvengdamas retorikos jis sakė tai, ką reikėjo sakyti, aiškiai, laisvai, ramiai, o tai leido klausytis jo žodžių su dėkingumu, nesuvaržytai.

Daugelį kartų nuskambėjo taikos raginimas „šalom“ „salam“, „peace“. Tačiau tikrajai taikai reikia skirti daug laiko, t.y. taikai, kuri būtų pagrįsta vientisumu, žmogaus orumu, visiškai laisvais žmonių santykiais, pasitikėjimu. Šiai taikai reikia pasirengti, reikia ją brandinti. Popiežiaus žodžiai ir gestai, pati popiežiaus kelionė, yra tarsi svarbios stotys, kurios primena taikos tikslą, bet virš visko, leidžia pajusti, kad taika yra galima, kad tai nėra tuščia svajonė, utopija, kad norėdami galime taiką paversti tikrove.

O ką Šventosios Žemės kustodas t. Pierbattsta Pizzaballa iš popiežiaus piligrimystės labiausiai įsidėmėjo, kurį kelionės momentą labiausiai brangina?

T. Pierbattista Pizzaballa pažymėjo, kad tokių momentų buvo daug. Vienas jų – susitikimas vakarienbutyje, kuris nors išoriškai atrodė labai kuklus, bet buvo nepaprastai intensyvus, gražus, ypatingas. Kitas buvo mišios Nazarete, jose dalyvavusi didžiulė minia tikinčiųjų. Tai du momentai, atspindintys du skirtingus Šventosios Žemės krikščionių gyvenimo aspektus. Vakarienbutis atskleidžia paprastumą, sunkumus, atskirtumą, o Nazarete išvydome grožį, entuziazmą, meilę. Ir vienas ir kitas yra tikrieji Šventosios Žemės veidai, - dalydamasis Šventojo Tėvo apaštališkosios piligrimystės įspūdžiais Vatikano Radijui sakė Šventosios Žemės kustodas t. Pierbattista Pizzaballa. (sk)