Šventosios Mišios Nazarete. Šventosios Šeimos pavyzdys

Ketvirtadienio ryte Šventasis Tėvas paliko Jeruzalę ir malūnsparniu persikėlė į Nazareto miestą, esantį už 110 kilometrų. Nazarete angelas apreiškė Marijai apie dieviškąjį kūdikį, čia Jėzus augo tėviškoje Juozapo ir Marijos globoje. Nazarete popiežius Benediktas XVI aukojo Šventąsias Mišias, kurios vyko papėdėje to kalno, kuris paminėtas Evangelijoje pagal Luką (Lk 4,29-30) ir nuo kurio Jėzaus žodžių įpykdyti žydai ketino nustumti jį žemyn. Mišiose galėjo dalyvauti apie 45 000 asmenų.

Šventojo Tėvo homilija buvo skirta Šventajai Šeimai, o per ją ir visoms šeimoms, mat Mišiomis Nazarete buvo užbaigti Šeimos metais, kurios buvo paskelbusi Bažnyčia Šventojoje Žemėje. Ta pačia proga popiežius vėliau pašventino ateityje numatomo statyti Tarptautinio šeimos centro pamatinį akmenį.

Sekdamas skaitinio iš Siracido knygos mintimis, Benediktas XVI pabrėžė, jog Dievo žodis pristato šeimą, kaip pirmąją išminties mokyklą, mokančią savo narius tų dorybių, kurios leidžia patirti autentišką laimę ir ilgalaikį pasitenkinimą. Dieviškajame plane šeimai, vyro ir žmonos meilė brandina naujas gyvybes ir įgyja išraišką kasdieninėse pastangose užtikrinti savo vaikams integralų ir žmogišką formaciją. Šeimoje kiekvienas asmuo, ar mažas vaikas ar vyresnis tėvas, yra vertinamas kaip toks, o ne kaip priemonė kitiems tikslams. Štai čia pradedame įžvelgti esminį šeimos vaidmenį jai tampant pamatine ląstele tvarkingos ir svetingos visuomenės kūrime. Platesniame kontekste galime pripažinti valstybės vaidmenį, remiant šeimas jų misijoje ir jas saugant.

Anot popiežiaus Benedikto XVI, apaštalas Paulius intuityviai Bažnyčią prilygino šeimai, kada rašo, jog ji yra „vienas kūnas“. Meilė yra kilniausias tobulumo ryšys. Meilė santuokiniame akte yra išaukštinama iki malonės ir pati šeima tampa „namų bažnyčia“: maldos ir tikėjimo, atleidimo ir rūpesčio vienas kitu vieta.

Krikščioniškos šeimos modelis yra Šventoji Šeima: Juozapas su Marija ir Jėzus. Marija mums primena pareigą pripažinti ir gerbti Dievo moterims suteiktą kilnumą, taip pat jų atskiras charizmas: tiek šeimų motinų rolę, tiek už gyvybišką vaidmenį darbe ir visuomenės institucijose, tiek pasišventimą sekti Viešpatį per evangelinius skaistybės, neturto ir paklusnumo patarimus.

Taip pat, - sakė popiežius, - galvojame apie Juozapą, kurį Dievas teisingai parinko būti jo namų galva. Iš stipraus Juozapo pavyzdžio Jėzus išmoko vyriškumo, duoto žodžio laikymosi, sunkaus darbo, Nazareto dailidėje galėjo matyti, kad autoritetas meilės, o ne dominavimo tarnystėje yra be galo vaisingesnis. Kaip šiandien pasauliui reikia tokios ramios jėgos kaip Juozapo žmonių pavyzdžio ir vadovavimo.

Galiausiai, žvelgdami į Nazareto šeimą, matome vaiką Jėzų, kuris Juozapo ir Marijos šeimoje augo išmintyje ir pažinime iki tos dienos, kada pradėjo savo viešą misiją. Popiežius Benediktas XVI kreipėsi į vaikus, primindamas Vatikano II susirinkimo mintį, jog vaikai turi ypatingą vaidmenį jų tėvų šventumo augime. „Prašau jus apie tai pamąstyti ir leisti, kad Jėzaus pavyzdys jus mokytų ne tik pagarbos jūsų tėvams, bet taip pat padėtų jiems pilniau atskleisti meilę, kuri mūsų gyvenimui teikia didžiausią prasmę“, - kalbėjo Šventasis Tėvas.

Popiežius prašė atnaujinti meilę ir pagarbą ne tik tarpusavyje, bet ir supančiam pasauliui. Deja, neseniai Nazarete buvo įtampų, kurios pažeidė krikščionių ir musulmonų bendruomenių santykius. „Kviečiu visus geros valios žmones, - sakė Šventasis Tėvas, - abejose bendruomenėse atkurti tai, kas pažeista ir liekant ištikimiems tikėjimui į vieną Dievą, žmonių šeimos Tėvą, rasti būdų taikiam sugyvenimui“. (rk)