Šventasis Tėvas susitiko su Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariais.

Pirmadienį popiežius Benediktas XVI susitiko su Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariais, susirinkusiais į XV-ąją plenarinę sesiją, kurios tema yra „Katalikiškos socialinės doktrinos ir žmogaus teisių sąryšiai“. Gegužės 1-ąją prasidėjusi sesija baigiasi šį antradienį, gegužės 5-ąją.

Savo kalboje akademikams Šventasis Tėvas pabrėžė, kad asmens orumo ir žmogaus teisių klausimas yra tikrai pamatinis, jame gali susitikti Bažnyčios doktrina ir šiuolaikinės visuomenės nuostatos.

Didžiosios pasaulio religijos ir filosofijos nušvietė keletą žmogaus teisių aspektų. Evangelijoje rasime „aukso taisyklę“: “kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6,31). Šiais paprastais žodžiais yra išreiškiamas visuotinis vienas kito pripažinimo principas. Bažnyčios akimis šio pripažinimo pagrindas yra žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą. Jei visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, tada visi jie pelno vienodą pagarbą. Žmogaus teisių universalumo idėja buvo labiau įsisąmoninta ir įvardinta savo laiko teisiniame žodyne XVI-XVII amžių antropologinėse diskusijoje, europiečiams atradus Ameriką ir jos gyventojus.

Kitas Bažnyčios mokymo principas yra šis: etinė ir politinė tvarka, reguliuojanti santykius tarp asmenų, turi savo šaknis asmens struktūroje. Modernioje istorijoje buvo išplėtota idėja, kad Dievo meilė kiekvienam žmogui be išimties ir kvietimas kiekvienam laisvai pamilti Dievą pagrindžia kiekvieno asmens, nepriklausomai nuo socialinių ir kultūrinių sąlygų, laisvę.

XX amžiaus viduryje, po dviejų baisių pasaulinių karų ir totalitarinių ideologijų sukeltų kančių, tarptautinė bendruomenė išplėtojo naują žmogaus teisėmis paremtą tarptautinės teisės sistemą. Žmogaus teisės tapo atsparos tašku tam tikrai universaliai etikai, bent jau kaip siekis, didžiajai žmonijos daliai. Kiekviena valstybė ratifikavo žmogaus teises. O Bažnyčios mokymas, per Vatikano II Susirinkimą, popiežių Pauliaus VI ir Joną Pauliaus II lūpomis, tvirtino, jog teisė į gyvybę ir teisė į sąžinės bei religijos laisvę yra visų iš žmogaus prigimties išplaukiančių teisių centre.

Griežtai kalbant, tos teisės nėra tikėjimo tiesos. Tačiau Vatikano II Susirinkimas mokė, kad jos pilnai suvokiamos ir „nušviečiamos“ Dievo šviesoje. Žmogaus protas, vyrai ir moterys jaučią jų egzistenciją persmelkiantį racionalumą (logos), kuris leidžia skirti ne tik tiesą ir netiesą, bet gėrį ir blogį, teisingumą nuo neteisingumo. Šis sugebėjimas skirti ir leidžia suvokti „prigimtinį įstatymą“. Todėl pastarasis gali tapti vadovu kiekvienam, jo pagrindu visi žmonės gali vienas kitą suprasti ir mylėti. Žmogaus teisės, galų gale, turi savo šaknis Dieve, kuris sukūrė protingą ir laisvą žmogų.

Žmogaus teisės Bažnyčios mokyme dažnai pristatomos ta kalba, kuri gali būti suprantama ir priimtina kiekvienam, nepriklausomai nuo religinės priklausomybės. Vis tik popiežius Benediktas XVI priminė savo įžvalgas, išdėstytas enciklikose: žmogaus protui reikia tikėjimo, kad nepatektų į etinius akligatvius; žmogaus laisvei reikia besąlygiškos vilties, kuri randama Dieve.

Galiausiai Šventasis Tėvas kalbėjo apie skaudų kontrastą tarp lygių žmogaus teisių „priskyrimo“ kiekvienam asmeniui ir nelygaus „priėjimo“ prie priemonių, kurios tas teises realizuoja. Nors visiems yra pripažįstama „teisė į gyvybę“, tačiau penktadaliui žmonijos trūksta maisto. Panašiai ir su kitais dalykais – su vandeniu, energija ir t.t. Visi, nuo paskirų asmenų iki tarptautinių lyderių, turėtų stengtis, kad tas kontrastas nyktų, gerbiant prigimtinį įstatymą, gerbiant solidarumo ir subsidiarumo principus. (rk)