Popiežius susitiko su Kanados autochtonų delegacija. Apgailestavimas dėl piktnaudžiavimų
čiabuvių vaikų pensionatuose
Balandžio 29-ąją dieną, trečiadienį, po bendrosios audiencijos popiežius Benediktas
XVI atskirai susitiko su iš Kanados atvykusia autochtonų delegacija. Pastarajai vadovavo
Phil Fontaine, Didysis pirmųjų Kanados tautų asamblėjos vadas. Lydėjo Kanados katalikų
vyskupų konferencijos pirmininkas James Weisgerber.
Kaip rašoma Vatikano spaudos
salės komunikate, Šventasis Tėvas išreiškė „liūdesį ir apgailestavimą“ dėl pensionatuose-mokyklose
kai kurių autochtonų vaikų patirtų kančių, nulemtų smerktino kai kurių Bažnyčios narių
elgesio. Su simpatija ir solidarumu popiežius pažymėjo, kad tokie piktnaudžiavimo
aktai negali būti toleruotini visuomenėje, meldėsi, kad visi jų paliestieji pagytų,
drąsino Pirmųjų tautų bendruomenės eiti vilties keliu.
Kanados pensionatų-mokyklų
sistema čiabuvių vaikams yra dažnai sutinkama tema Kanados visuomenėje. Pirmieji
pensionatai buvo įsteigti maždaug XIX-ojo amžiaus viduryje, amžiaus pabaigoje pensionatų
sistema jau buvo gerokai išplėtota ir gyvavo iki XX amžiaus antros pusės, iki aštuntojo
dešimtmečio. Devintojo dešimtmečio pradžioje Kanados čiabuviai, susibūrę į Pirmųjų
tautų asamblėją, pradėjo reikalauti istorinio teisingumo atstatymo ir atsiprašymo.
Istorinio
teisingumo paieškos nėra lengvos, turint galvoje gana painią Kanados istoriją. Kai
kurios dabartinės Kanados teritorijos gera šimtmetį buvo Prancūzijos kolonijos. Vėliau
prancūzus išstūmė britai, nuo XVIII amžiaus antros pusės Kanadą integravę į savo pasaulinę
imperiją, tačiau suteikę įvairių išlygų prancūzų kolonistams. Tik 1867 metais Kanada
tapo „savarankiška“, bet vis dar „Anglijos dominija (valda)“, tik 1931 metais Kanados
parlamento aktų vertė buvo prilyginta Jungtinės Karalystės parlamento aktams, tik
1982 metais Kanada nutraukė paskutinius saitus su britų parlamentu.
Šiandien
didžioji Kanados gyventojų dalis yra prancūzų, britų ir kitų europiečių kolonistų
palikuonys, jei neimsime domėn nesenų emigracijos bangų. Maždaug apie milijonas autochtonų,
kurių protėviai Kanadoje gyveno dar prieš europiečių kolonistų atvykimą, šiandien
sudaro per tris procentus visų Kanados gyventojų.
Kolonistai europiečiai iš
autochtonų atėmė ne tik teritorijas ir politinę nepriklausomybę, tačiau bandė „kolonizuot“
ir jų kultūrą. Tam pagrindu tapo XVIII-XIX amžių doktrinos apie europiečių kultūros
pranašumą prieš kitas kultūras, o politinė ir karinė ekspansija, technologiniai laimėjimai
bei kiti faktoriai buvo laikomi to įrodymais. Tad pensionatai čiabuvių vaikams Kanadoje
buvo steigiami tam, kad juos „civilizuotų“, tiek atskiriant nuo „žalingos“ tėvų įtakos,
tiek per sąvokų diegimą, tiek per gyvenimo būdo formavimą, pavyzdžiui, mokant amatų
ir stabilios agrokultūros pagrindų. Manoma, kad per šią Kanados sistemą per visą jos
gyvavimo laiką „perėjo“ apie 150 000 vaikų. Panašios „švietimo sistemos“ buvo įsteigtos
JAV indėnams ir Australijos aborigenams. Tačiau tai, kas XIX amžiuje buvo „civilizacija“,
XXI amžiuje vertinama kaip rasizmas ir diskriminacija.
Koks katalikų Bažnyčios
vaidmuo šioje istorijoje? Nors Kanados pensionatai čiabuvių vaikams buvo valstybės
iniciatyva, tačiau jų administravimas patikėtas įvairioms Bažnyčioms ir religinėms
bendruomenėms: anglikonams, presbiterionams ir taipogi katalikiškoms vyskupijoms bei
katalikiškoms religinėms kongregacijoms.
Būtent šiame kontekste, nepaisant
daugelio Bažnyčios žmonių nuoširdaus darbo su vaikais, mokant rašto ir amatų, stengiantis
būti arti jų, „kai kurie Bažnyčios žmonės“, sakant Benedikto XVI žodžiais, elgėsi
smerktinai. Kai kurie pensionatų auklėtiniai liudijo apie blogą, nepagarbų elgesį
su jais, apie fizines bausmes. Pasitaikė seksualinio priekabiavimo atvejų. Tiesos
dėlei reikia pridurti, kad dalis autochtonų vaikų patiriamų sunkumų nepriklausė nuo
individualaus elgesio su jais, o tiesiog nuo valstybės skiriamų lėšų trūkumo, nuo
skurdo.
Per pastaruosius du dešimtmečius, jau iš kitokių mentaliteto ir nuostatų
perspektyvų, į Kanados autochtonų teisingumo reikalavimą buvo atsiliepta.
1991
metais katalikų Bažnyčios atstovų susirinkime pripažinta neteisybė čiabuvių atžvilgiu,
kviečiant ieškoti susitaikymo kelių ir pažadant visokeriopai remti jų siekį atstatyti
teisingumą. 1993 metais autochtonų atsiprašė anglikonų Bažnyčia, 1994 metais presbiterionų
Bažnyčia, 1998 metais protestantiškų bažnyčių ir bendruomenių sąjunga. Iš katalikų
pusės atsiprašė paskiros vyskupijos ir religinės kongregacijos: pensionatų čiabuvių
vaikams administravimas buvo autonomiški paskirų vyskupijų ir kongregacijų sprendimai,
o ne visos katalikų Bažnyčios Kanadoje potvarkis. (Tokie pensionatai egzistavo 16-oje
Kanados katalikiškų vyskupijų iš 70-ies). 2008 metais autochtonų atsiprašė Kanados
ministras pirmininkas, pažadėdamas jų labui skirti didelius valstybės išteklius. (rk)