Bendroji trečiadienio audiencija. Šv. Germanas, Konstantinopolio patriarchas

Tūkstančiams šv. Petro aikštėje susirinkusiems ir bendrojoje trečiadienio audiencijoje dalyvaujantiems piligrimams bei Romos miesto svečiams popiežius Benediktas XVI pristatė šv. Germaną (Hermaną), Konstantinopolio patriarchą (715-730).

Nors šv. Germanas nėra viena iš didžiųjų graikų kalbos rytų krikščionių pasaulio figūrų, teologinės minties požiūriu nepriklauso didiesiems mąstytojams, tačiau šis šventasis prisimintinas, viena vertus, dėl vaidmens ikonoklastinėje krizėje, antra vertus, dėl mariologinių įžvalgų.

Kalbėdamas apie šv. Germaną ir ikonoklastinę krizę, Šventasis Tėvas priminė VIII amžiaus peripetijas. 717 metais Konstantinopolis buvo apsuptas saracėnų ir miestui iš tiesų grėsė labai rimtas pavojus. Apsupties metu buvo surengta iškilminga procesija su Dievo Motinos ikona, prašant Aukščiausiojo pagalbos ginant miestą. Ir iš tiesų, apgulėjai netrukus pasitraukė ir visam laikui atsisakė sumanymo Konstantinopolį padaryti savo sostine. Šv. Germanas buvo įsitikinęs, kad Dievas savo įsikišimu patvirtino liaudies pamaldumą, skirtą ikonoms.

Tačiau 717 metais imperatoriumi tapęs ir iki 741 metų valdęs Leonas III galvojo visai priešingai. Jo nuomone, ikonų kultas vedė link stabmeldystės, todėl jis užsibrėžė sunaikinti ikonas ir pamaldumo joms kultą. Juolab, kad Senasis Testamentas draudė kurti Dievo atvaizdus. (Ši kova tarp ikonų šalininkų ir priešininkų ir yra vadinama „ikonoklastine krize“).

Po ilgų trinties metų ir po galutinio susikirtimo su imperatoriumi 730 metais, šv. Germanas buvo priverstas „savo noru“ palikti Konstantinopolio patriarcho sostą ir pasitraukti į vienuolyną, kuriame vėliau mirė beveik visų užmirštas.

787 metų Nikėjos II Susirinkimas išsprendė kontraversiją dėl ikonų. Dievui tapus regimu Kristaus pavidalu, taip pat tapo teisėta Jį vaizduoti. Susirinkimo tėvai patikslino, jog pritaria ikonų gerbimui, tačiau ne jų adoracijai (garbinimui). Tuo pačiu buvo prisimintas ir šv. Germanas, pripažįstant jo nuopelnus ginant ikonas.

Anot popiežiaus, kalbant apie mariologines įžvalgas, yra nuostabių šv. Germano tekstų ir homilijų apie Mariją. Viena iš jų plačiai cituojama 1950-ųjų metų Pijaus XII apaštalinėje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“, kuria paskelbta Marijos Dangun Ėmimo dogma. Šv. Germanas taip pat garsus savo žodžio ir kalbos grožiu, kuris, pagal bizantišką sampratą, turi sutapti tiek su liturgijos, tiek su sakralaus pastato, kuriame liturgija vyksta, grožiu.

Yra bent trys dalykai, kuriuos, anot Benedikto XVI, mus gali išmokyti šv. Germanas, nepaisant chronologinio ir kultūrinio atstumo. Pirma, nuostatos, jog tam tikru būdu Dievas yra matomas Bažnyčioje ir pasaulyje, nors reikia išmokti Jį pamatyti. Antra, liturgijos grožio ir orumo suvokimo. Trečia, tai meilės Bažnyčiai, nepasiduodant polinkiui matyt tik nuodėmes ir negatyvius dalykus. (rk)