Sekmadienio rytą aukotų Mišių metu popiežius paskelbė penkis naujus šventuosius

Sekmadienio rytą popiežius Benediktas XVI Šv. Petro aikštėje vadovavo iškilmingoms Mišioms, kurių metu buvo paskelbti penki nauji šventieji – du italai kunigai, kurių vienas gyveno keturioliktajame, kitas devynioliktame amžiuje, keturioliktojo amžiaus portugalas vienuolis ir dvi devynioliktame amžiuje gyvenusios italės vienuolės.

Šį trečiąjį Velykų sekmadienį, dar kartą liturgija mums prieš akis iškelia prisikėlusio Kristaus slėpinį. Nugalėjęs blogį ir mirtį, Gyvybės Kūrėjas, tapęs permaldavimo už mūsų nuodėmes auka, „ir toliau už mus aukojasi ir mus nuolat užtaria. Jis, kartą miręs, daugiau nebemiršta, nužudytasis Avinėlis per amžius gyvena“ (3 Velykų dėkojimo giesmė). Tad leiskime, kad mūsų širdis užlietų iš šito slėpinio spindinti šviesa ir drauge su psalmininku melskime: Tavo veido, Viešpatie, šviesa mums tešviečia.

Prisikėlusio Kristaus veido šviesa visų pirma atsispindi penkiuose palaimintuosiuose, kurie šiandien įrašomi į Bažnyčios šventųjų knygą. Tai Arkangelas Tadini, Bernardas Tolomei, Nunas Alvares, Gertrūda Comensoli ir Kotryna Volpicelli. Šių penkių naujų šventųjų dvasinės biografijos mums liudija kaip giliai Kristaus priskėlimas paliečia žmogaus širdį, kaip jis vadovauja visai išganymo istorijai. Dėl to ir visa Bažnyčia, ypač dabartiniu Velykų liturginiu laikotarpiu, ragina mus neišleisti iš akių prisikėlusio Viešpaties, kuris yra su mumis Eucharistijos sakramente.

Popiežius priminė šio sekmadienio Evangelijos pasakojimą apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą mokiniams. Staigus prisikėlusio Viešpaties pasirodymas taip išgąsdino mokinius, kad Jėzui net prireikė juos raminti. Galiausiai paprašęs maisto ir valgydamas jų akivaizdoje, Jėzus įtikino mokinius, kad tai ne tikrai jis. Paskui, jis jiems padėjo suprasti, jog išganymo istorijoje buvo numatyta Mesijo kančia, mirtis ir prisikėlimas ir kad dabar jų užduotis – žiūrėti į priekį, eiti pirmyn ir visoms tautoms skelbti išganymo naujieną, kad visi atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.

Tą patį ir mes išgyvename kiekvienoje Eucharistijos aukoje, ypač sekmadieniais, - kalbėjo popiežius. Duonos laužyme mes atpažįstame Viešpatį ir kartu matome ir mūsų pašaukimą. Kiekvieną kartą vis iš naujo išgyvename Viešpaties auką ir prisikėlimą. Koks būtų mūsų krikščioniškas gyvenimas be Eucharistijos? Eucharistija, kaip kitados sakė Dievo Tarnas Paulius VI, ne tik mums laiduoja amžiną gyvenimą, bet pirmiausia padaro vaisingas visas mūsų dabartinio gyvenimo pastangas. Maitindamiesi Eucharistijos duona ir šiandien mūsų skelbiami šventieji sėkmingai vykdė savąsias charizmas.

Toliau savo homilijoje popiežius atskirai paminėjo visus penkis naujus šventuosius, jų darbus ir liudijimą, kuriais jie nusipelnė visos Bažnyčios pagarbos ir pabaigoje visus kvietė sekti naujų šventųjų pavyzdžiu: jų pavyzdys ir jų mokymas tepaskatina ir mus taip stengtis, kad ir mūsų gyvenimas būtų tarsi Viešpačiui giedama šlovinimo giesmė. Sekti Viešpatį ir tarnauti artimui mums tepadeda Mergelės Marijos, Visų Šventųjų Karalienės ir šiandien skelbiamų naujų šventųjų užtarimas, - baigė popiežius kanonizacijos Mišių homiliją. (jm)

Naujieji Bažnyčios šventieji

Naujųjų Bažnyčios šventųjų, vyrų ir moterų, gyvenimo ir tarnystės pavyzdys nūdienos Bažnyčiai yra akivaizdus nepaisant to, kad tikėjimo liudijimui aukojosi tolimose, o dviem atvejais net labai tolimose epochose. Visi penki yra europiečiai, portugalas ir keturi italai. Du jų – Gertrūda Comensoli ir Arkangelas Tadini buvo net tik amžininkai, gyvenę XIX ir XX amžių sandūroje, bet ir kraštiečiai, kilę iš Brešios apylinkių. Visi keturi italų kilmės šventieji, dvi moterys ir du vyrai, yra vienuolinių kongregacijų steigėjai.

Šv. Gertrūda Comensoli (1847-1903) sąmoningai pasiaukojo eucharistinio Jėzaus šlovinimui būdama dar mažametė ir šio idealo neišsižadėjo visą gyvenimą, nors kurį laiką šios minties įgyvendinimui sukliudė rimta liga. Gavusį audienciją pas popiežių Leoną XIII pasisakė apie savo planus įkurti Eucharistijos adoruotų kongregaciją. Popiežius pakoregavo mintį, pasiūlydamas šalia adoravimo rūpintis jaunų darbininkių švietimu. Įsteigta Švč. Sakramento seserų vienuolija pradėjo veikti Bergame, vėliau išsikėlė į netoli esantį Lodi miestą, kur buvo kanoniškai pripažinta. Pradėtus darbus Gertrūda Comensoli užbaigė Bergame, kur mirė 1847 metais būdama 57 metų. „Jėzų mylėti ir vesti kitus į jo meilę“, buvo šv. Gertrūdos Comensoli gyvenimo ir šventumo devizas.

Šv. Arkangelas Tadini (1846-1912), Brešios vyskupijos kunigas klebonas, anksti perpratęs pramoninės revoliucijos Bažnyčiai keliamus sielovadinius iššūkius, nuoširdžiai vedė prie Dievo ekonominių sunkumų spaudžiamus žmones, ypač jaunus darbininkus. Tadini 1900 metais įsteigė Šv. Nazareto Namų seserų darbininkių kongregaciją, kad vienuolės, dirbdamos įmonėse su kitomis moterimis, ne pamokymais, o liudijimu sukilnintų darbininkių orumą taip, kaip tai nuolankai darė šv. Nazareto šeima, Jėzus, Marija ir Juozapas. Pasak kunigo Tadini, „Jėzus ne tik save paaukojo ant kryžiaus, bet ir šluostė nuo galvos prakaitą sukietėjusiomis staliaus rankomis“. Šv. Arkangelas Tadini mirė 1912 metais būdamas 66 metų amžiaus.

Šv. Kotryna Volpicelli (1839-1894), iš Neapolio kilusio Švč Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos steigėja, buvo savo tautiečių iš Brešios amžininkė. Vargšų ir atstumtųjų globėja šv. Kotryna buvo Kristaus, Gerojo Samariečio, šviesus pavyzdys pietų Italijos didmiesčio gyventojams. Pati vargo nemačiusi suprato gyvenimo pašaukimą kai Švč. Jėzaus Širdies garbinimo slėpinius jai atskleidė Liudvikas iš Caloria, dabar palaimintasis. Dvidešimtmetė Kotryna įstojo į Amžinųjų Jėzaus adoratorių vienuolinę kongregaciją, tačiau ją paliko pablogėjus sveikatai. Šv. Kotrynos 1874 metais įsteigta vienuolija atsidėjo maldos gyvenimui, jaunimo mokymui bei auklėjimui. Šv. Kotryna Volpicelli mirė 1894 metais būdama 55 metų.

Šv. Nunas de Santa Maria Alvares Pereira (1360-1431), portugalas riteris, išaugęs karališkame dvare, tapęs karališkų ginkluotų pajėgų vadu, dalyvavo pretendentų į sostą kovose, pelnė reikšmingų pergalių. Tuo metu savo lėšomis fundavo daug naujų bažnyčių ir vienuolynų, įskaitant Lisabonos karmelitų vienuolyną. Mirus žmonai, išdalijęs palikuonims turtus, 1423 metais tapo karmelitų vienuoliu vienuolyne, kurį pats įkūrė. Negavęs karaliaus sūnaus leidimo išvykti svetur ir atsidėti atgailai bei maldai, Šv. Nunas pasišventė kukliam vienuolio gyvenimui ir artimo meilės tarnystei vargdieniams.

Šv. Bernardas Tolomei, (1272-1348) italas, kilęs iš Sienos, nuo seno yra pripažintas palaimintuoju, tačiau šventumo bylai pastoviai kliudė istorinės aplinkybės. Šv. Bernardas Tolomei buvo novatoriško benediktinų vienuolių sąjūdžio steigėjas, garsėjo ypatingu pamaldumu ir ištverme fiziniame darbe. Jo dvasinis nuolankumas ir broliškas atvirumas lėmė, kad buvo vienuolijos brolių perrenkamas abatu net 27 metus iš eilės iki mirties. Jo įsteigtą „Alvyvų kalno Švenčiausiosios Mergelės Marijos vienuolinę kongregaciją“ patvirtino popiežius Klemensas VI 1344 metų sausio 21 dieną. Prasidėjus didžiajam marui 1348 metais šv. Bernardas Tolomei išėjo iš „Alyvų kalno“ vienuolyno gelbėti ir slaugyt baisos ligos užkrėstų vienuolių ir pats kaip tikras meilės kankinys mirė nuo maro 1348 metais.

Sekmadienio vidudienio malda „Regina Caeli“

Šventasis Tėvas, po sekmadienio rytą šv. Petro aikštėje aukotų kanonizacijos Mišių sukalbėjo vidudienio maldos „Regina Caeli“. Maldos proga pasakytoje kalboje Šv. Tėvas iškilmėje dalyvavusiems maldininkams iš skirtingų Italijos vietovių, Portugalijos ir kitų kraštų, dar kartą priminė naujus šventuosius: Nunas Alvares Pereira rodo mums į Mergelės Marijos motiniškose rankose laikomą dievišką Kūdikį, Arkangelas Tadini veda pas Nazareto šeimą, Bernardas Tolomei mums sudabartina Alyvų kalno įvykius, Gertrūda Comensoli primena Eucharistijos slėpinį ir Kotryna Volpicelli atskleidžia Švč. Jėzaus Širdį, kurioje matome neišsemiamą Dievo meilę. (sk)