Sugrįžę iš Emauso mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino
Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų
ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė:
„Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas
ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno
nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas.
Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia
ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau
dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme,
Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus,
ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių
ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų
ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. (Lk 24, 35-48)
ŽMOGUI
PATIKĖTA ŽINIA
Du Velykų dienos pavakare į Emausą keliavę mokiniai grįžo
atgal. Nepažįstamas pakeleivis, kuris netgi nieko nežinojo apie įvykusią tragediją,
pirmiausia juodu švelniai pabarė, paskui nustebino ir sušildė jų nuliūdusias širdis
savo pamokymais bei įžvalgomis, o galiausiai sulaužė duoną, o drauge ištirpdė ledą
jų nepasitikinčiose širdyse. Tada mokiniai aiškiai suvokė: Jėzus tikrai yra prisikėlęs!
Mokiniai
nutraukia savo kelionę, nes negali išlaikyti savyje patirto džiaugsmo. Jie paskubomis
grįžta pas apaštalus, kurie, užsidarę Paskutinės Vakarienės kambaryje, savo širdyje
gaivina prisiminimus tų dienų, kai vaikščiojo kartu su Jėzumi, matė Jo stebuklus,
klausėsi Jo pamokymų. Iš Emauso grįžusių mokinių pasakojimas juos stebina, tačiau
tuojau pat ir jie išvysta Jėzų bei išgirsta Jo sveikinimą: „Ramybė jums!“
Galbūt
kas nors panašaus yra įvykę ir kiekvieno mūsų gyvenime, kuomet prisikėlusį Jėzų susitinkame,
girdėdami kitą žmogų, pasakojantį apie prisikėlimą, savo elgesiu ir gyvenimu liudijantį
tai, ką pats Išganytojas tą vakarą atnešė savo mokiniams: vidinę ramybę ir džiaugsmą.
Drauge tai yra ir mums skirtas Viešpaties kvietimas tapti Jo prisikėlimo, Jo džiaugsmo
ir ramybės liudytojais.
Žinoma, nors būtume ir patys uoliausi apaštalai, net
ir po prisikėlimo širdyse gali likti abejonių. Jėzus visuomet pasirodo, kaip dvasia,
ir todėl pats svarbiausiai dalykas, atnešantis į mūsų širdis ramybę, kuria galime
pasidalyti, yra mūsų tikėjimas. Tik per jį galime pajusti visą Dievo švelnumą mums.
Jėzus
savo skelbtąją Naujieną patikėjo Bažnyčiai, o tai reiškia, kad savo liudininkais Jis
padarė mus visus. Mes patys tikime ir skelbiame žmonėms, kad Dievas nusprendė tapti
žmogumi, prisiėmė žmogaus kūną, rūpesčius, sunkumus, nuovargį, kančią, mirtį ir visa
tai pavertė džiaugsmu. Mes kalbame apie visišką pasiaukojimą, apie kryžiaus slėpinį
ir tuojau pat liudijame, kad Jėzus yra gyvas ir nuolat gyvena Jį tikinčiųjų bendruomenėje.
Išganytojas
kviečia mus visiems kalbėti apie Jo meilę ir apie Dievo troškimą savo meilę parodyti
kiekvienam žmogui. Vargu, ar tai įmanoma padaryti, nejaučiant savo pačių širdyje vidinės
santarvės, ramybės ir džiaugsmo, kuriuo su mumis pasidalijo Prisikėlusysis. Dievas
mums suteikia galimybę liudyti Jį švelnumo ir džiaugsmo kupina širdimi, suvokiant,
kad esame riboti žmonės, tačiau tos ribos negali sustabdyti galingo Viešpaties ramybės
dvelkimo.
Iš tiesų šį sekmadienį aiškiai matome viziją Bažnyčios, kaip tikinčiųjų
bendruomenės, kuomet mokiniai, suvokdami savo silpnumą, skelbia Dievo Karalystę ir
ja gyvena savo kasdienybėje. Galima sakyti, kad tai yra Dievo svajonė, tai, dėl ko
Išganytojas atėjo pas mus. Jis nori per mus paliudyti, kokia meile mus myli Dievas…
(Mons. Adolfas Grušas)