Benedikto XVI audiencija Popiežiškosios Biblijos komisijos plenarinės asamblėjos dalyviams

Ketvirtadienį popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė šiomis dienomis Vatikane vykusios Popiežiškosios Biblijos komisijos plenarinės asamblėjos dalyvius. Jiems sakytoje kalboje popiežius pirmiausia priminė jau daugiau kaip prieš šimtą metų paskelbtą popiežiaus Leono XIII encikliką Providentissimus Deus, nurodžiusią naujas biblinės hermeneutikos gaires, o taip pat Pijaus XII encikliką Divino afflante Spiritu, kuri papildydama ankstesnį mokymą, ragino katalikus egzegetus, ištikimai vadovaujantis Bažnyčios mokymu, naudotis ir pozityviu pasaulietinių mokslų indėliu. Popiežiškosios Biblijos komisijos nariams sakytoje kalboje Benediktas XVI taip pat priminė ir citavo pagrindinį šiuolaikinių katalikiškųjų Biblijos studijų programinį dokumentą, Vatikano II Susirinkimo konstituciją Dei Verbum. Visų pirma labai svarbu neišleisti iš akių Susirinkimo priminimo, jog Dievas yra Šventojo Rašto autorius: „Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu. Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu, o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai“ (Dei Verbum 11). Ir jei Šventojo Rašo autorius yra Šventoji Dvasia, - sakė popiežius, - tai privalome taip pat sutikti, kad „Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui“ (ibid. 11).

Ta pati Susirinkimo konstitucija sako, jog Dievas kalba žmonėms žmonių kalba, tad būtina atidžiai tyrinėti, ką įkvėptieji autoriai norėjo pasakyti, ką per juos Dievas norėjo pasakyti. Kaip tvirtina tas pats Susirinkimo dokumentas, „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones” (Dei Verbum 13).

Istorinis ir literatūrinis įkvėptųjų tekstų interpretavimas turi atsiminti pagrindinę prielaidą apie Šventojo Rašto dieviškąjį įkvėpimą ir jame paskelbtą Dievo tiesą. Dėl to Susirinkimas pateikia tris privalomus Šventojo Rašto studijų kriterijus. Pirmiausia reikalaujama laikytis viso Šventojo Rašto vienybės principo. Net jei Šventojo Rašto knygos yra tarpusavy labai skirtingos, jos sudaro bendrą visumą ir atspindi vieną Dievo planą, kurio centras ir širdis yra Jėzus Kristus. Antrasis kriterijus – tai pareiga tyrinėti Šventąjį Raštą gyvosios visos Bažnyčios tradicijos kontekste. Trečiasis – dėmesys tikėjimo vientisumui ir atskirų tikėjimo tiesų analogiškumui skirtinguose Šventojo Rašto tekstuose.

Jei Šventasis Raštas būtų tyrinėjamas atskirai nuo Bažnyčios tikėjimo, tokia egzegezė virstų vien intelektinėmis pratybomis, neturinčiomis jokio tikslo. Katalikas egzegetas taip pat negali vadovautis individualistine pretenzija, pasak kurios rimtas mokslas įmanomas tik už tikinčiųjų bendruomenės ribų. Priešingai, - sakė popiežius, - Šventasis Raštas skirtas ne tam, kad jo tyrinėtojai galėtų patenkinti savo smalsumą, bet tam, kad jis brandintų Bažnyčios tikėjimą ir įkvėptų meilės darbams. (jm)