Antrasis Velykų sekmadienis (Atvelykis – Dievo Gailestingumo šventė)

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“

Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.

Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:

„Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20,19-31)

NUSIVYLĘS MOKINYS, Mons Adolfas Grušas:

Kasmet, praėjus vos savaitei nuo Velykų, sekmadienio Mišiose girdime pasakojimą apie apaštalą Tomą, kuris atkakliai nenorėjo iš karto patikėti Jėzaus prisikėlimu. Evangelistas Jonas mums sako, kad visa tai atsitiko Paskutinės Vakarienės bute, durims esant uždarytoms. Velykų vakarą, kuomet pasirodė Jėzus, Tomo nebuvo kartu su apaštalais, tad jis nelabai norėjo priimti tai, dėl ko jau buvo, atrodo, praradęs visas viltis.

Dėl šios priežasties Tomą visi vadina netikinčiu, nepriimančiu kitų liudijimo, tačiau, ko gero, neteisingesnės nuomonės neįmanoma nė sugalvoti. Dažnai mes Evangelijos žodžių klausomės, tarsi pamaldžios pasakėlės, nerodydami jokio noro pagilinti girdimas mintis ir suvokti, ką tai reiškia mūsų pačių gyvenimui.

Iš tiesų, skaitant apaštalo Jono tekstą, galima iškart suvokti, kad Tomas savo Mokytoju tikėjo veikiausiai net daugiau, negu kiti apaštalai. Neveltui du kartus, kai jis minimas Evangelijoje, aiškiai matyti, kad jis buvo drąsus ir kupinas entuziazmo. Kuomet Jėzus ryžosi eiti į Jeruzalę, nežiūrint vyriausiųjų kunigų pasipriešinimo ir kylančios realios grėsmės, Tomas nė kiek neabejodamas pareiškė: „Eikime ir mes numirti kartu su juo!“

Kuomet po Paskutinės Vakarienės Jėzus kalbėjo apaštalams apie savo likimą ir pakvietė mokinius sekti Jį, ne kas kitas, o Tomas išdrįso paklausti: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“ Į tai Išganytojas atsakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“.

O paskui atėjo tos nelemtos keturiasdešimt aštuonios valandos… Visi apaštalai, įskaitant ir Tomą, buvo tam nepasirengę, pasimetę, nežinantys, ką daryti. Kryžius užgriuvo juos, tarsi greitasis traukinys, sudaužė dvasios lūkesčius, išblaškė viską, kas iki tol atrodė saugu ir tikra. Dauguma apaštalų taip ir nesugebėjo nuveikti nieko prasmingo, iš jų pusės nebuvo jokios reakcijos, išskyrus baimę, skausmą ir begalinę neviltį…

Ir dar galima kalbėti apie apaštalo Tomo netikėjimą?!…

Tomą ne vieną kartą galime matyti savyje, daugelio nusivylusių ir drąsos netekusių žmonių veiduose, po to, kai jie visą save sudėjo į kokį nors žlugusį gyvenimo planą. Kuo aukščiau pakylame, tuo skaudžiau krentame. Nelauktas kryžius, prie kurio buvo prikaltas Mokytojas, sustingdė taip pat ir Tomo sielą. Apstulbęs ir nepasitikėdamas jis klausėsi savo draugų pasakojimo. Jo dvasios žaizdos tebeskauda ir tebekraujuoja, o šie džiugiai kalba matę gyvą prisikėlusį Viešpatį… Tomas tepasako tik tiek: „Kol nepamatysiu, netikėsiu…“ Jis negalėjo patikėti jų žodžiais, nes apaštalai, susidūrę su Jėzaus kančia, išsilakstė, tarsi bailūs triušiai. Nors Išganytojas ir buvo jiems apie tai kalbėjęs, jie tuo netikėjo ir neparodė savo ištikimybės, nepajėgė to padaryti, tad kodėl dabar Tomas turėtų patikėti jais?!

Ko gero, Tomas yra teisus…

Dažnai tenka sutikti krikščionis, panašius į Tomą, nusivylusius netinkamu mūsų, Jėzaus mokinių, liudijimu, papiktintus mūsų gyvenimo ir tikėjimo skirtingumu, nepasitikinčius mumis dėl mūsų žmogiško menkumo. Mes, Viešpaties mokiniai, vietoje to, kad būtume perregimu šydu, už kurio galima įžvelgti Prisikėlusįjį, tampame stora uždanga, ant kurios atvaizduotas mūsų silpnumas, o ne ta šviesa, kuri apgaubė ir perkeitė mus…

Kiek yra į Tomą panašių žmonių!… Šaunūs žmonės, sukrėsti pikto ir neatidaus kunigo elgesio, jaunuoliai, besijaučiantys atstumti mūsų vangių bendruomenių, ieškantieji Dievo, kuriems visą drąsa atėmė mūsų abejingumas…

Vis dėlto, galime pastebėti nuostabų dalyką: evangelistas Jonas sako, kad, praėjus aštuonioms dienoms, Tomas vis dar buvo kartu su kitais apaštalais. Jis nenusisuko nuo jų ir nemanė, kad yra geresnis ir tobulesnis. Jis savo kartėliu pasidalijo su kitais apaštalais ir nebandė kurti alternatyvios bendruomenės. Tai buvo pats geriausias pasirinkimas, nes Išganytojas vėl pasirodė mokiniams, galima sakyti, atėjo vien dėl Tomo, kad parodytų, kaip jį myli. Tomas mato Viešpatį, regi Jo žaizdas ir pervertą šoną, girdi jam kalbantį Jėzų…

Išganytojas nepriekaištavo Tomui už tariamą netikėjimą. Leidimas paliesti žaizdas buvo tarsi atlyginimas už tą didžiulį skausmą, tarsi pats Jėzus sakytų: „Žinau, kaip kentėjai, kentėjau ir aš…“

Tada Tomas pasidavė: iš jo akių paplūdo ašaros, jis pasijuto apgaubtas meilės ir tikėjimo. Mokinys puolė ant kelių ir pirmiau už bet kurį kitą apaštalą pasakė tai, apie ką iki tol nė vienas nedrįso nė galvoti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“