Pranciškonų ordinui – 800 metų. Tarptautinė palapinių kapitula Asyžiuje

Prieš 800 metų, 1209-ųjų balandžio 16-ąją, popiežius Inocentas III pritarė šv. Pranciškaus ir pirmųjų jo brolių evangelinio gyvenimo projektui. Nors šis pritarimas buvo žodinis, tačiau pranciškonai šią dieną laiko Pranciškonų ordino gimimo data.

Šiomis dienomis, nuo balandžio 15 iki balandžio 18 dienos, daugybė įvairioms pranciškonų šeimos atšakoms ir bendruomenėms – Mažiesiems broliams, konventualams, kapucinams ir Trečiajam ordinui - priklausantys broliai ir seserys yra suvažiavę į Asyžių ir čia dalyvauja „Tarptautinėje palapinių kapituloje“. Kaip žinia, kapitula yra vienuolijos narių ir atstovų susibūrimas, kuriame priimami visai bendruomenei svarbūs nutarimai. O „palapinių kapitula“ šių metų jubiliejinis suvažiavimas pavadintas todėl, kad taip norima prisiminti pačius pirmuosius pranciškonų susirinkimus, vykusius nuo 1218 metų. Tuo metu pranciškonai gyvendavo „palapinėse“, tiksliau sakant, trobelėse, suręstose iš vytelių ir molio.

Asyžiuje buvo laukiama atvykstant per 2000 dalyvių. Žinoma, dėl geografinių motyvų gausiausiai galėjo dalyvauti įvairių Italijos pranciškonų bendruomenių atstovai, tačiau laukta taip pat per 700 dalyvių iš viso pasaulio, iš 65 kraštų.

Paskutinę susitikimo dieną „Tarptautinės palapinių kapitulos“ dalyviai paliks Asyžių ir keliaus į Kastelgandolfą, į greta Romos esantį miestelį, kuriame yra popiežiaus vasaros rezidencija. Čia būtent jiems skirtoje privačioje audiencijoje susitiks su popiežiumi Benediktu XVI, tarsi pakartojant prieš 800 metų vykusį jų steigėjo susitikimą su popiežiaus Benedikto XVI pirmtaku.

Grįžtant į tuos laikus, verta prisiminti, kad tai nebuvo pirmas Pranciškaus apsilankymas Romoje. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Pranciškus Romoje buvojo 1206 metais. Tuosyk jis čia atvyko kaip piligrimas, dar tebeieškodamas savo kelio. Pasakojama, kad atvykęs prie šv. Petro kapo Pranciškus čia meldėsi, paliko auką, o vėliau, apsivilkęs vargšo rūbais ir kartu su kitais vargšais, pats prašė išmaldos.

1209 metais Pranciškus ir pirmieji jo sekėjai grįžo į Romą, kaip minėta, siekdami gauti popiežiaus pritarimą jų bendruomenės „gyvenimo formai“ bei idealui. Pasak tų pačių istorinių šaltinių, Pranciškui padėjo Asyžiaus vyskupas Guido, kuris jį supažindino su kardinolu šv. Pauliaus Jonu, o pastarasis išrūpino audienciją su popiežiumi Inocentu III. Pontifikas davė žodinį pritarimą Pranciškui ir jo broliams, suteikdamas teisę pamokslauti ir išsiskusti tonzūrą (plaukus nuo galvos viršugalvio). Pagal tų laikų papročius, tonzūra simbolizavo pasišventimą Dievui bei atskyrimą nuo pasauliečių luomo.

Pranciškaus susitikimas su Inocentu III ir pranciškoniškos „gyvenimo formos“ patvirtinimas nepraėjo be diskusijų. Šv, Bonaventūra, garsios Pranciškaus biografijos autorius, pasakoja, jog Inocentas III turėjo abejonių dėl Pranciškaus, mat keletas jo pagalbininkų kardinolų manė, kad Pranciškaus idealas, viena vertus, neišbandyta naujovė, kita vertus, sunkiai įgyvendinamas žmogiškomis jėgomis. Tačiau, anot Bonaventūros pasakojimo, stiprų užtariamąjį žodį tarė minėtasis kardinolas šv. Pauliaus Jonas. Jį išklausęs Inocentas III pritarė Pranciškaus pasirinkimui, duodamas laiko naujai brolijai parodyti kokius vaisius gali subrandinti. Jau jo įpėdiniui, popiežiui Onofrijui III teko konstatuoti, jog vaisiai yra gausūs, kai 1223 metais bule oficialiai patvirtino Pranciškaus regulą, skirtą jau tūkstančiams Pranciškaus pasekėjų. (rk)