In memoriam: Stanley L. Jaki OSB

Praėjusią savaitę, balandžio 7 dieną, mirė Stanley L. Jaki, vienas iš garsiausių mūsų dienų mąstytojų, dirbusių teologijos ir mokslo, tikėjimo ir proto sąveikos srityse. Daugiausia anglakalbiame pasaulyje žinomas teologas ir filosofas buvo daugybės įvertinimų laureatas, Popiežiškosios mokslų akademijos garbės narys.

Stanley Jaki gimė 1924 metais Vengrijoje. 1942 metais įstojo į benediktinų ordiną, 1944 metais davė įžadus, o 1948 metais gavo kunigystės šventimus. 1950 metais Romoje apsigynė teologijos daktaratą ir tais pačiais metais buvo pasiųstas į Jungtines Amerikos Valstijas, kurios tapo jo pagrindiniais namais.

1957 metais Stanley Jaki apsigynė fizikos daktaratą. Jo darbo vadovas buvo Victor Hess, austrų kilmės fizikas, Nobelio premijos laureatas. 1966 metais publikavo pirmąjį reikšmingą veikalą „Fizikos svarba“, kuriame kritiškai tyrinėjo kaip tikėjimas fizikos objektyvumu paveikia asmenų pasaulėžiūrą ir kolektyvines nuostatas.

Vėliau sekė dešimtys kitų knygų, konferencijų, straipsnių. Per savo ilgą akademinę karjerą benediktinas dėstė tokiuose mokslo pasauliui žinomuose institucijose kaip Oksfordo, Harvardo, Jeilio, Sorbonos, Edinburgo ir kituose universitetuose.

Stanley L. Jaki daug pastangų atidavė mokslo istorijos studijoms, ypač krikščionybės ir šiuolaikinio mokslo sąveikos tyrinėjimams. Šiuose savo darbuose autorius kritikavo požiūrį, jog mokslas atsirado kaip religijos paneigimas, pradedant nuo 18 amžiaus prancūzų iliuministų ir enciklopedistų. Istorija šio požiūrio nepatvirtina, tai greičiau ideologinė mokslo istorijos interpretacija, nekorektiškai filtruojanti faktus. Ją gerai iliustruoja kad ir Izaoko Niutono (1642-1727), neretai vadinamo mokslo šiuolaikine prasme „tėvu“, veikalų sklaida ir publikavimas. Ypač plačiai buvo publikuojami Niutono fizikos veikalai, o jis pats komentaruose buvo pristatomas kaip racionalumo čempionas, atitinkamai minėtai ideologinei mokslo istorijos interpretacijai. Ir prireikė dviejų šimtmečių, kol buvo atkreiptas deramas dėmesys, ypač antroje XX amžiaus pusėje, jog Niutonas parašė šimtus puslapių visai ne apie fiziką, o apie religiją, ir tikrai nebuvo „racionaliu ateistu“.

2000 metais publikuotame veikale „Kristus ir mokslas“ Stanley Jaki reziumavo savo ilgametes studijas keliais punktais, kuriuose teigiama, jog krikščionybė paruošė tą derlingą kultūrinę dirvą Europoje, kurioje galėjo išaugti šiuolaikinis mokslas.

Krikščionybėje Dievo samprata yra transcendentinė. Kitaip tariant, Dievas nesusilieja su kūrinija, tačiau suteikė jai autonomiją, taisykles ir dėsnius. Ši prielaida apie kūriniją buvo pamatinė atsiradimui mokslo, kuris ir ieško dėsningumo. Kita panaši mentalinė prielaida buvo žmogaus samprata. Žmogus, kuris yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tai reiškia, jog Dievas žmogui suteikė dalį savo paties protingumo. Tokia žmogaus samprata, anot Stanley Jaki, krikščioniškajame pasaulyje žmonėms leido su pasitikėjimu vertinti savo racionalumą, tikėti savo galimybėmis ir turėti ambicijų suprasti pasaulį.

Šios ir kitos krikščionybėje išplėtotos idėjos apie Dievą, žmogų, kūriniją yra kultūrinės mokslo gimimo prielaidos. Žinoma, jos nėra vienintelės ir neišsemia visų prielaidų, tačiau jų reikšmė mokslo gimimui neturi būti nuvertinta. Iš panteistinių religijų gimstanti pasaulėžiūra mokslui mažiau palanki.

Stanley Jaki iki pat savo gyvenimo galo išliko aktyvus ir kūrybingas. Mirtis jį pasivijo Madride, Ispanijoje, kur jis, lankydamas bičiulius pakeliui atgal į JAV, atvyko iš Romos, po intensyvaus paskaitų kurso viename universitete būtent apie fiziką ir religiją. (rk)