Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio velykinis žodis
Broliai
ir seserys!
Apie Velykų rytą Evangelija pagal Joną mums liudija: Jis pamatė
ir įtikėjo (Jn 20, 8). Žmogus, kuris pirmasis priėmė Išganytojo Prisikėlimą, Šventosios
Dvasios įkvėptame Rašte paminėtas be vardo. Tai tiesiog vienas Jėzų mylėjusių mokinių,
kokiu kiekvienas galime būti. Dieviškojoje istorijoje kertiniai – Aukos ir Prisikėlimo
momentai. Tačiau mūsų, nusidėjėlių ir silpnųjų, pasaulis peržengia lūžio tašką, iš
esmės pasikeičia tą akimirką, kai žmogus įtiki – kai Išganytojo Prisikėlimas tampa
jo tikrove, jo vilties ir stiprybės šaltiniu.
Velyknakčio Įvykį galime prisiminti,
apmąstyti, švęsti ir minėti. Tačiau visa liks, kaip buvę. Galime Velykų laukti ir
jomis džiaugtis, sveikinti šeimynykščius ir pažįstamus. Tačiau pakili nuotaika netruks
išblėsti. Idant mūsų gyvenimas šiandien taptų iš esmės kitoks, neužtenka, kad pabūtume
šalia Prisikėlimo, jį giedotume, apie jį kalbėtume, jam nusilenktume. Visas šis sujudimas
tebus maloniu laisvalaikiu ir kultūrine šeimos tradicija, jei liksime stovėti prie
Kristaus kapo angos žvelgdami istorijos gerbėjų akimis. Į Prisikėlimą turime įžengti,
turime jį priimti ir jame dalyvauti.
Kol buvojame šioje žemėje, tėra vienintelis
būdas dalyvauti Prisikėlimo slėpinyje ir drauge vienintelis kelias į Amžinąjį gyvenimą.
Aną pirmąjį sekmadienį po pavasario pilnaties Jėzaus mokinys pamatė paliktas drobules
ir įtikėjo. Mums Jėzus sako: palaiminti, kurie tiki nematę (Jn 20, 29). Priimkime
šį palaiminimą, tikėjime ir tikėjimu tapkime Velykų Įvykio dalimi. Teįžengia mūsų
šeimos, mūsų bendruomenės, mūsų tauta į Prisikėlimo Žinios perkeistą pasaulį. Pasaulį,
kuriame meilė įveikia baimę ir nusivylimą, kuriame žemiški šešėliai nenustelbia dvasinės
gyvasties daigų.
Su Šventomis Velykomis!
Kauno arkivyskupo Sigito
Tamkevičiaus ganytojiškas žodis
Nenusigąskite! Jis prisikėlė!
Kai
moterys Velykų rytą skubėjo prie Jėzaus kapo, jų širdys buvo kupinos liūdesio ir nerimo.
Jos – baisių įvykių liudininkės, savo akimis mačiusios Jėzaus kelią į Golgotą ir mirtį
ant kryžiaus. Moterys, kaip ir visi Jėzaus mokiniai, negalėjo suprasti, kodėl taip
turėjo įvykti. Jos matė, kaip Jėzus buvo sunaikintas, tačiau nesunaikinta liko jų
meilė Mokytojui, neatstūmusiam nė vieno silpno ar nusidėjusio žmogaus.
Ankstų
Velykų rytą šios gerosios moterys skubėjo prie kapo atlikti to, ko nebuvo spėjusios
padaryti prasidėjus šabui, kai reikėjo nedelsiant palaidoti Jėzaus kūną. Prie kapo
skubėjusios turėjo tik vieną rūpestį: kas padės nuritinti akmenį nuo jo angos? Ką
toliau daryti, jos jau žinojo.
Staiga moterys išvydo tai, ko nesitikėjo: akmuo
nuo kapo angos buvo nuristas, o kape Jėzaus kūno nebebuvo. Jos baisiai išsigando,
tačiau baltais drabužiais vilkintis jaunuolis nuramino: „Nenusigąskite! Jūs ieškote
nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“ (Mk 16, 6). Pasak evangelisto,
siaubo apimtos moterys nubėgo nuo kapo. Jos nepajėgė iškart suvokti, kad Kristaus
prisikėlimas yra tikrovė ir kad šia tikrove reikia ja džiaugtis, o ne jos bijoti.
Šv.
Velykos yra puiki proga apmąstyti ne tik istorinį Jėzaus prisikėlimo įvykį, bet ir
tai, ką Kristaus prisikėlimas reiškia mūsų asmeniniame gyvenime.
Evangelija
išsamiai aprašo Jėzaus kančią, tarsi norėdama pripratinti mus prie minties, kad prisikėlimo
džiaugsmo nebūna be kančios ir mirties. Juk net ir Jėzaus mokiniai troško turėti tokį
gelbėtoją, kuris leistų jiems viešpatauti. Jie prašė mokytojo: „ Duok mums sėdėti
vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ (Mk 10, 37).
Mes šiandien taip
pat norėtume, kad Viešpats apsaugotų mus nuo ekonominių bėdų, kad sutramdytų mūsų
priešus, kad būtume sveiki ir t. t. Viešpats tikriausiai ir mums pasakytų, ką anuomet
pasakė savo mokiniams: „Patys nežinote, ko prašote“ (Mk 10, 38). Jėzus mirė ant kryžiaus
ir prisikėlė ne tam, kad išgelbėtų mus nuo visokios kančios, bet kad mes būtume stiprūs,
žinantys, kas esame, kur einame ir kaip tapti laimėtojais.
Angelas prie Jėzaus
kapo ištarė mums visiems labai reikalingą žodį: „Nebijokite!“ Šis padrąsinantis žodis
ypač reikalingas šiandien. Reikalingas visiems, pradedant Vyriausybe ir baigiant pačiais
silpniausiais Lietuvos žmonėmis, nesugebančiais susimokėti už šildymą. Mūsų dabartinis
gyvenimas nesaugus ne vien dėl to, kad galime netekti darbo ir elementariausioms reikmėms
neturėti lėšų, bet ypač todėl, kad pasigendame paprasčiausios pagarbos ir teisingumo.
Žmogus nesijaučia saugus, nes gali būti apgautas, apšmeižtas, suniekintas ir paliktas
vienas su savo kančia, neviltimi ir bejėgiškumu. Tačiau net pačiu blogiausiu atveju,
jei žmogaus širdyje yra tikėjimas į prisikėlusįjį Kristų, jis savo sielos gelmėje
visuomet girdės jam labai reikalingą žodį: „Nebijokite!“
Tad nebijokite tų,
kurie niekina Lietuvą ir netiki jos prisikėlimu, nes mūsų ateitis yra ne kažkieno,
bet Dievo rankose. Nebijokite tų, kurie niekina Bažnyčią ir džiūgauja, kai jai sunku.
Per du tūkstančius metų buvo aibės pranašų, kalbėjusių apie greitą krikščionybės pabaigą,
bet jų ir kaulai sudūlėjo, o Bažnyčia stovi kaip stovėjusi. Žmogus, statantis savo
gyvenimą ant prisikėlusiojo Kristaus uolos, niekuomet nepraras vilties ir stiprybės,
nes prisimins, ką Jėzus yra pažadėjęs: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio
pabaigos“ (Mt 28, 20).
Kai prieš tūkstantį metų šv. Brunonas keliavo į Lietuvą,
norėdamas pakrikštyti mūsų protėvius, jam išties buvo sunku ir grėsė daug pavojų.
Tačiau jis nesvyravo, nes suprato savo misijos svarbą ir pasitikėjo Kristumi. Net
ir šio misionieriaus bei kankinio mirtis nebuvo pralaimėjimas, nes ant jo aukos kapo
vėliau susikūrė krikščioniška Lietuva.
Sveikindamas arkivyskupijos tikinčiuosius
ir visus geros valios žmones Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventės proga, noriu padrąsinti.
Nebijokime sunkumų, nes pats Kristus garantavo: „Net visi jūsų galvos plaukai suskaityti“
(Lk 12, 7). Šventos Velykos tepripildo Jus drąsos, ramybės, pasitikėjimo ir vilties.
Šiaulių
vyskupo Eugenijaus Bartulio Velykų sveikinimas
Linksma Diena mums nušvito,
visi troškom džiaugsmo šito: Kėlės Kristus, mirtis krito, Aleliuja, aleliuja, aleliuja!
Brangūs broliai ir seserys! Nerandu brangesnių ir kilnesnių minčių, kurios
išreikštų mūsų visų didį Prisikėlimo iškilmės džiaugsmą, kaip šie Velykų giesmės žodžiai.
Įsiklausykime
į juos. „Visi troškom džiaugsmo šito“. Ar iš tiesų taip? O jei ne, tai pagalvokime
kodėl. Ar ne todėl, kad mes taip giliai pasinėrėme į kasdienybės rūpesčius, kad jau
nebematome Amžinosios Saulės šviesos? Ar ne per tiršti išdidumo, savimeilės ir puikybės
debesys užslinko ant mūsų sąžinių ir nebeleidžia artimo asmenyje pamatyti Kristaus?
Ar ne per daug pasidarėme pikti, spręsdami įvairias problemas ir trokšdami parodyti
savo teisumą, užmiršę artimo meilę ir gailestingumą?
Prisiminkime amžinos atminties
kardinolo Vincento Sladkevičiaus herbe įrašytus žodžius: „Viešpatie, padaryk mane
gerumo ženklu“.
Tokiu gerumo ženklu Lietuvai šiandien suspindo Gyčio Padegimo
režisuota ir Šiaulių dramos teatre pastatyta Augusto Strindbergo dviejų dalių drama
„Velykos“. Kaip sakė režisierius, spektaklis iš tiesų „ekologiškas“, be „sintetikos“.
Pridurčiau, jog ši drama iš tiesų spinduliuoja tyrumu ir minties gilumu. Aktoriai
atvirai gvildena moralines vertybes ir primena, jog tikėjimas viltis ir meilė niekur
nepradingo. Moralės įstatymas tebėra svarbiausias kelias, vedantis pas Dievą.
Pavasaris
žengia per Lietuvą, tačiau tarp žmonių jaučiamas atšalimas. Patys artimiausi žmonės
nutolsta vieni nuo kitų, nebemoka susikalbėti, atsiverti, parodyti meilės vieni kitiems.
Šios ir panašios problemos gvildenamos dramoje, kurią visiems patarčiau pamatyti,
prisikelti ir tapti vieni kitiems gerumo ir meilės ženklu.
Juk būti tikinčiu
žmogumi – tai patirti atgimimą, būti išplėštam iš tamsybių valdžios ir pradėti naują
gyvenimą su Prisikėlusiu Kristumi. Jėzus mums rodo tikrąjį meilės kelią, vedantį mus
į dangaus Tėvo glėbį. Kasdieniai darbai svarbūs, tačiau tai ne pagrindiniai dalykai,
pagal kuriuos būtų vertinamas žmogus. Kad ir kaip blaškytumės šiame pasaulyje, visi
sugrįšime į Tėvo namus. Todėl drąsiai ir aiškiai kalbėkime vaikams apie Dievą ir visiems
priminkime, jog Jėzus mus išveda iš skausmo ir baimės, iš nevilties ir abejonių. Mūsų
širdyse turi nuolat aidėti Atpirkėjo, Išvaduotojo ir Prisikėlusiojo Jėzaus vardas.
Juk Jis yra pasaulio šviesa. Jėzus sako apie save: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka
manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8,12).
Šie
metai – Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metai. Tad džiugiai neškime vilties
ir meilės Evangeliją į pavargusias žmonių širdis. Šiandien žmonės bijo netekti darbo,
bijo susirgti, bijo kančios ir nežinios. Tačiau, brangieji, labiausiai turėtume bijoti
netekti Jėzaus, netekti amžinybės, prarasti tikėjimą Prisikėlusiuoju Kristumi.
Šventajame
Rašte rasime žodį „drąsos“, lydintį mus kiekvieną gyvenimo dieną. Eiti drąsiai su
Prisikėlusiu Kristumi reiškia šalinti iš kelio visa, kas trukdo gyventi vienybėje
su Dievu ir kas drumsčia mūsų sąžinę bei jausmus. Todėl drąsiai išjunkime televizorių,
kai nederamos laidos braunasi į vaikų, jaunimo ir šeimų širdis, trokšdamos užnuodyti
tyrus jausmus. Neskaitykime ir neužsisakykime tokių leidinių, kurie mus atitolina
nuo tyro, ištikimo ir padoraus gyvenimo. Drąsiai atstumkime alkoholio stiklelį, ne
kartą sudaužantį mūsų laimingo gyvenimo laivelį.
Ištarkime griežtą „ne“ visoms
pagundoms, galinčioms atskirti mus nuo Jėzaus, nes prisikėlęs Kristus ateina ne teisti
ar įkalinti žmonių, bet išlaisvinti jų.
Brangūs broliai ir seserys! Būkime
išmintingi ir ištikimi Kristui, o „jei kuriam trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris
visiems gausiai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo, tvirtai
tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, kurias
varinėja ir blaško vėjas“ (Jok 1, 5–6).
Nuoširdžiausiai sveikinu visus šioje
džiugioje Prisikėlimo iškilmėje. Prisikėlęs Kristus teprikelia mus visus naujam džiaugsmo
meilės ir tiesos gyvenimui.
Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko velykinis laiškas
Brangūs
Broliai ir Seserys,
aleliuja, šiandien skamba kiekvienas varpas: aleliuja!
Kristus prisikėlė! Šiandien plaka kiekviena širdis: Kristus prisikėlė! Šiandien visi
džiaugiamės ir sveikiname vieni kitus, nes pasaulis niekada nebebus toks, kaip buvo:
iš šalto žemės kapo prisikėlė meilė; meilė kiekvieną apšviečianti, sušildanti, nešanti
viltį meilė, kiekvieną paskatinanti gerumui.
Ypač mums džiugiai skamba šių
metų Velykų varpai: švenčiame pirmųjų Evangelijos žingsnių Lietuvoje tūkstantmetį.
Kokius gi lietuvius pasaulis matė per tą tūkstantį metų? Pasaulį nuolat stebino lietuviai.
Kas
nežino Adomo Bremeniečio (1073) žodžių: „Lietuviai žmoniškiausi žmonės“? Pritaria
Helmoldas (Šiaurės kronikininkas 1150): „Daug pagyrimų galima išsakyti šiai tautai“.
Henenbergas (1595): „Lietuviai – tvirta ir dievobaiminga tauta“. Teodoras Lepneris
(1675): „Reikia tik stebėtis šios tautos tvirtumu“. Rekliú (Elisee Reclus): „Nė viena
kita pasaulio tauta nėra tokia gaji ir prisitaikanti prie sunkumų“. Istorikas Moklė
(Jean Mauclair) net dėkoja Lietuvai, kad išsiplėtusi iki Juodosios jūros apgynė Europą
nuo mongolų-totorių sunaikinimo: „Sudrebi pagalvojęs, kas būtų atsitikę, jei galinga
Lietuva būtų veikusi išvien su totoriais: šiandien Europos civilizacijos nebūtų“.
Ir
lietuvių tikėjimas stebina: vos 100 metų po krikšto – jau išaugina šventąjį Kazimierą!
Istorikas Jucevičius (Adam Jucewicz): „Tikėjimas lietuviams – brangiausias dalykas
pasaulyje. Tuo jie prilygsta pirmųjų amžių krikščionims“. Mūsų tikėjimo tvirtumas
įvairiuose persekiojimuose taip dažnai minimas : „Nė viena tauta nėra daugiau iškentėjusi
už savo ištikimybę tikėjimui, – rašė amerikiečių kardinolas Kašingas (Richard Cushing).
– Lietuvių tautos tikėjimas niekur pasaulyje nebuvo pralenktas“. Tai pastebėjo ir
popiežiai. Štai šv. Tėvas Pijus XI: „Savo akimis esame matę lietuvių tikėjimą bei
maldingumą, taip uoliai ir ilgai išlaikytą įvairiuose išbandymuose“. Jonas Paulius
II: „Lietuvių tikėjimas buvo bandomas tarytum auksas ugnyje (plg. 1Pt 1,7)... Net
sunkiausi bandymai neįstengė jų atskirti nuo Jėzaus Kristaus meilės... Jie iškentė
pažeminimus, diskriminaciją, kankinimus, persekiojimus, net tremtį, kalėjimus ir mirtį“.
Sužinojęs apie tai, ką mums teko iškentėti, Rafaelis Nakla iš Sirijos, mokėdamas
32 kalbas, nutarė išmokti dar ir lietuviškai, kad parašytų mums laišką: „Garbinu ir
šlovinu Tave, nedidele lietuvių tauta! Tiek iškentėjusi dėl Kristaus Tu turi užauginti
tūkstančius apaštalų, didvyrių ir šventųjų“.
Kur tie apaštalai dabar, jei
Lietuvoje taip nyksta pasiaukojimas, įsigalėjo girtavimas, kitos blogybės? Sovietiniai
laikai paliko mums skaudžias, labai skaudžias žaizdas, nusilpnino tikėjimą, daugelį
atitraukė nuo Dievo. Pats Jėzus moko: „Jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.., kas
pasilieka manyje, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15,4.5).
Dieve mano, kaip reikia,
kad visi lietuviai grįžtų į maldą, priimtų sakramentus, vėl paimtų į rankas Šventąjį
Raštą, maldaknygę, religinę spaudą. Būkite, Brangieji, Jūs Ištikimieji, apaštalais,
kvieskime vieni kitus, ištieskime vieni kitiems ranką su Dievo Žodžiu, melskimės kartu
būreliuose vieni su kitais ir vieni už kitus. Niekada nenustokime melstis už Lietuvą.
Ypač šie metai lemtingi mums: juk šiais metais rinksime prezidentą ir Europos parlamento
narius – jiems patikėsime Lietuvos ateitį. Tad ypač turime nenustoti prašyti Dievo
pagalbos, kad Lietuva prisikeltų iš visų sunkumų.
Meldžiuosi už Jus, laiminu
Jūsų apaštališką dvasią, Jūsų maldas.
Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos
velykinis sveikinimas
Skleidžiantis pavasariui, Lietuvą pasiekė didžiausia
metų krikščioniška šventė – Velykos, Kristaus Prisikėlimo skelbėja. Nesirinkdama ji
vienodai dosniai apdovanoja skaidria vidine šviesa ir džiaugsmu visus geros valios
žmones: jaunus ir vyresnius, mokytus ir mažiau išprususius, pasiturinčius ir gyvenančius
nepritekliuose. Visiems Velykos neša tą pačią prisikėlimo ir amžinybės viltį. Sveikinu
visus, sulaukusius šios džiaugsmingos šventės.
Kokius mus šiemet aplanko šv.
Velykų iškilmės? Kokie esame mes, jas pasitinkantys? Šie 2009-ji metai Lietuvoje siejami
ne tik su ekonominiais, socialiniais iššūkiais, apie kuriuos jau pavargome kalbėti
bei girdėti, bet ir su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu. Šis garbingas jubiliejus
yra susijęs su mūsų protėvių kristianizacijos pradžia, kurią savo ruožtu ženklina
šv. Brunono Kverfurtiečio kankinystė. Prieš tūkstantį metų Kvedlinburgo analuose pateiktoje
žinioje apie šv. Brunono žūtį pirmą kartą įrašytas Lietuvos vardas, todėl amžių būvyje,
ir ypač – mūsų dienomis, jo gyvybės auka tapo ir Lietuvos garsintoja.
Šv.
vyskupo Brunono kankinystė taip pat byloja apie priežastis, kurios atvedė jį į mūsų
protėvių žemes. Visų pirma – tai troškimas skelbti Gerąją Naujieną, nešti tikėjimą
ir prisikėlimo viltį, skleisti vertybes, kurias žmonijai patikėjo Jėzus Kristus, Žmogumi
tapęs Dievas. Nors ne iš karto priėmę, vis dėlto jau daugiau nei šeši šimtai metų
savo etninę, kultūrinę, religinę tradiciją grindžiame ir maitiname evangelinėmis vertybėmis.
Krikščioniškasis tikėjimas mums ypatingai svarbus, nes juo pilnai priimame Dievo Kūrėjo
Apreiškimą, Atpirkimo malonę, vedančią į amžinąjį gyvenimą. Išganymo viltis ir asmeninė
bendrystė su Dievu yra dalykai, kurių niekas negali atstoti ir be kurių žmogus visada
jausis nepilnas, stokojantis to, kas jam yra esmingai svarbu. Todėl negalime išsižadėti
Evangelijos, Atpirkimo, paties Dievo, nes tik Jis yra mūsų amžinoji laimė, kurios
visi ilgimės.
Tad Evangelijos žinia šiandien – ne kokia nors atgyvena, bet
didžiausias mūsų turtas, savastis, tapatumas. Negalime Lietuvos vesti atgal, prarasdami
tai, kas pasiekta, užgyventa mūsų protėvių daugiau nei per šešis amžius. Turime branginti
tikėjimo paveldą, kurio nesuardo rūdys, nesunaikina sunkmečiai, kuris visada yra tikra
ir nepamainoma atrama.
Vykdydamas Kristaus pasiuntinybę, skelbdamas Evangelines
vertybes mūsų protėviams, šv. Brunonas tapo kankiniu. Su šia kankinyste susijęs Lietuvos
vardo paminėjimas skatina naujai atrasti, ginti krikščioniškąsias vertybes, giliai
įsišaknijusias mūsų krašto kultūroje, tradicijose, gyvensenoje, žmonių mąstysenoje.
Labai nuskurstume visa tai atmesdami ar kaip nors prarasdami. Tad Lietuvos vardo tūkstantmečio
Velykų rytas, nuskaidrintas prisikėlimo viltimi, tegul atneša kiekvienam iš mūsų didesnį
Evangelinės žinios vertinimą, tepadeda atsirinkti, kas gyvenime vertingiausia. Tepaskatina
vidinį gyvybingumą ir brandina nepalaužiamą tikėjimą amžinuoju gyvenimu, kuris pasiekiamas
per Jėzų Kristų.
Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio sveikinimas Velykų
proga
Brangūs tikintieji,
Garbingojo Kristaus prisikėlimo iškilmės
dieną noriu kreiptis į Jus tradiciniu pasveikinimu: „Sveiki sulaukę šventų Velykų!“.
Visas Kristaus gyvenimas ir veikla žemėje buvo kelionė į Velykas, nuolatinis
ėjimas į Prisikėlimą. Negalime pamiršti Viešpaties klausimo mokiniams: „Argi Mesijas
neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ (Lk 24,26). Matome, jog garbė
ir išaukštinimas ateina per kančią ir auką. Velykų šviesoje iškyla esminis klausimas:
ar priimame ir gerbiame Jėzaus Kristaus Auką savo kasdieniniame gyvenime?
Juk
su kiekvienu saulėlydžiu mes palaidojame mums duoto laiko atkarpėlę, todėl labai svarbu
kiekvieną akimirką panaudoti pagal Dievo valią. Tik su Jėzaus auka sujungta kasdieninė
sąžiningai atlikta pareiga, savitvarda, nusigalėjimas, ar parodyta artimo meilė yra
lyg gyvybę išlaikantis grūdelis, kuris vieną kartą kris į žemę... Gyvybę teikiantis
Dievo žodis sako, kad su Kristumi gyvenę ir kentėję, su juo būsime ir pagerbti (plg.
Rom 8,17).
Apie tai, kad džiaugsmas ir išaukštinimas ateina per savęs atsižadėjimą
bei auką, išgirdome iš mūsų Viešpaties Jėzus Kristaus: „jei kviečių grūdas nekris
į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn
12,24). Šią gilią tiesą suvokiame šiemet minėdami jubiliejinius Evangelijos žinios
tūkstantmetei Lietuvai metus. Be šv. Brunono kankinystės pasaulis nebūtų taip plačiai
sužinojęs apie Lietuvą, o dėl daugybės XX amžiaus kankinių bei Tėvynės gynėjų pasaulis
dar kartą sužinojo apie Lietuvą, atkūrusią savo Nepriklausomybę ir įsijungusią į Europos
tautų šeimą.
Pirmajame savo laiške į vyskupijos tikinčiuosius 1943 metais
Dievo tarnas Teofilius Matulionis, Kaišiadorių vyskupas, perteikė vieno to meto konvertito
mintį, kuri ne ką mažiau aktuali ir mūsų dienoms: „Kas meldžiasi, padaro daugiau pasauliui
gero, negu tie, kurie kovoja. Pasaulis eina blogyn, nes daugiau yra kovų, kaip maldų“
(LKMA, Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose, Vilnius 2002,
p. 10). Šiandieninis pasaulis labiau linkęs imtis ginklo, negu sudėti rankas maldai.
Pasaulį keičia ne revoliucionieriai, bet šventieji, sugebantys Kristaus pavyzdžiu
aukotis ir būti solidarūs su stokojančiais.
Šiame sunkmetyje išgyventos Velykos
teįneša džiaugsmingos vilties, kuri įgauna konkretų pavidalą Kristaus pergalėje prieš
visas blogio bei priespaudos jėgas. Tegu mato visas pasaulis, „kaip visa ko pradžia
– Jėzus Kristus paniekintus išaukština, nuvertintus atnaujina, nusidėjusius grąžina
į pirmykštį nekaltumą“ (Skaitiniai šventadienių mišioms, ABC, Vilnius – Kaunas 1982,
p. 155). Prisikėlimas mums užtikrina, kad net sunkūs gyvenimo tarpsniai yra reikalingi
ir prasmingi.