Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas
kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir
kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš
kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo
prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė
kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas
drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą
ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo.
Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti
iš numirusių. (Jn 20, 1-9)
TUŠČIAS KAPAS, Mons. Adolfas
Grušas
Jonas, bėgdamas
siauromis Jeruzalės gatvelėmis link Golgotos, jau už miesto sienų, pralenkė kartu
su juo skubantį Simoną Petrą. Buvo labai anksti, ir rytmečio aušra tik pradėjo nušviesti
šventojo miesto namus. Viskam pradžią davė Marija Magdalietė, uždususi nuo bėgimo
pranešdama: Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo!
Jonas pirmasis atbėgo
prie Jėzaus kapo, jausdamas kaip daužosi jo širdis. Sargybiniai buvo dingę, o užantspauduotas
sunkus akmuo gulėjo nuristas į šalį. Atbėgus ir Petrui jiedu abu įėjo į kapą ir apsižvalgė:
paklodė, į kurią buvo suvyniotas Jėzaus kūnas, gulėjo savo vietoje, o galvos aprišalas
ir veidą dengusi skepetaitė buvo padėtos atskirai.
Jonas tai mato ir tiki…
Mato
tuščią kapą ir tiki. Mato tuštumą, mato, kad kape nėra Jėzaus kūno…
Jonas taip
pat galėjo pamanyti, kaip kad pagalvojo Marija ir vėliau sakys daugybė kitų žmonių,
kad Jėzaus kūną paėmė ir išnešė iš kapo, tačiau jis įtikėjo, kad Jėzus yra prisikėlęs.
Mes
stengiamės viską išsiaiškinti tik taip, kaip tai suprantame. Žvelgdami į tuštumą,
matome tik tuštumą. Jonas gi įžvelgė pilnatvę: ten, kur nebuvo Jėzaus kūno, jis išvydo
Dievą.
Velykos yra ta šventė, kai mes, susidūrę su tuštuma, sunkumais, pagaliau,
mirtimi visam pasauliui skelbiame, kad Jėzus yra gyvas, kad blogis neturi ir neturės
paskutinio žodžio istorijoje ir mūsų pačių gyvenime. Išganytojas nebuvo atgaivintas
ar persikūnijęs į kitą asmenį, Jis prisikėlė! Velykų džiaugsmas apima visų širdis,
nes pabaiga tampa pradžia, o prisikėlimo šviesa padeda mums suvokti gyvenimo prasmę.
Jei
Jėzus prisikėlė, tai reiškia, kad Jis nebuvo vien tik didis žmogus, bet iš tiesų buvo
tas, kuo save vadino: Dievo Sūnus. Tai reiškia, kad Jis yra visuomet kartu su mumis.
Tuo tuščiu kapu, atristu akmeniu, negalėjusiu užtverti Dievo buvimo, remiasi mūsų
ir milijonų žmonių per visą istoriją tikėjimas Evangelija…
Iš tiesų tuo patikėti
nėra lengva. Netgi skaitant Evangeliją, sunku būtų pagrįsti prisikėlimo faktą. Velykinių
įvykių aprašymuose susiduriame su savotiškomis dviprasmybėmis, baime ir abejonėmis.
Evangelistas Morkus šią žinią baigia pasakojimu apie išsigandusias moteris, kurios
grįžo nuo kapo ir niekam nieko apie tai, ką matė, nesakė.
Nelengva patikėti
tuo, ko nematai akivaizdžiai …
Nukryžiavimas, kraujas ir mačiusiųjų liudijimai
yra akivaizdūs. Akivaizdus yra širdį veriantis mirštančiojo šauksmas ir kančia, tačiau
su prisikėlimu viskas yra kitaip, - čia jau tenka kalbėti ne apie įrodymus, bet apie
tikėjimą. Prisikėlimo aprašymai, įskaitant ir vėlesnius Jėzaus pasirodymus mokiniams,
kalba apie atpažinimą ir atsivertimą, giedrą ir ramybę, tačiau drauge mini apaštalų
nuostabą ir jų sunkumus, priimant tą atsivertimą.
Moterų baimė ir jų tyla pernelyg
panašios į mūsų pavargusių krikščionių bendruomenių tylą. Jos labiau linkusios garbinti
Nukryžiuotąjį, negu skelbti Prisikėlusįjį.
Tikriausiai mums patikėti prisikėlimu
ir džiugiai skelbti šią žinią sunku todėl, kad nemokame dalytis džiaugsmu su kitais.
Kryžius suvienija žmones, jį galime pasisavinti kiekvienas, nes kiekvienas esame išgyvenę
ar išgyvename skausmą ar pralaimėjimą. Subrandinome didelį pamaldumą Dievo skausmui,
ir tai yra labai teisinga ir prasminga, tačiau kartais pernelyg ilgai pasiliekame,
išgyvendami tą skausmą, vos ne gėrėdamiesi tuo, kaip patys kenčiame.
Gaila,
kad nemaža krikščionių taip ir lieka Didžiojo Penktadienio skausme, apsikabinę kryžių
ir nematydami, kad Jėzus jau yra prisikėlęs.
Jie nemoka, žvelgdami į tuščią
kapą, matyti Gyvąjį Dievą, kuriam reikia ne mūsų patirties, o tikėjimo…